Donato Bramante

Donatas Bramantė (it. Donato Bramante, tikr. Donato di Pascuccio d’Antonio, apie 1444–1514 m. kovo 11 d.) – italų Renesanso architektas ir dailininkas. Pagrindinis Šv. Petro bazilikos Romoje architektas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Donato di Pascuccio d’Antonio, pramintas Bramante, gimė apie 1444 m. Ferminjano miestelyje, 35 km iki Pezaro. Nieko nežinoma apie jo jaunystės metus ir mokslus. Manoma, kad Bramantė buvo susijęs su Urbino kunigaikščio dvaro aplinka ir joje besisukusiais renesanso menininkais. Manoma, kad Urbine Bramantė ėmė pavyzdį iš Piero dela Frančeskos ir Mantenjos dailės perspektyviojo vaizdavimo. Tikriausiai didelę įtaką Bramantei turėjo būti padaręs architektas Luciano Laurana, kuris tuo metu dirbo Urbine. Apie 1474 m. Bramantė persikraustė į Milaną, spėjama, kad karjerą pradėjo kaip Mantenjos ir Melozzo da Forlí stilių imituojantis dailininkas (išlikę keletas jo dailės fragmentų Milane). 1476 m. Bramantė tapo vietos kunigaikščių Sforcų dvaro oficialiu architektu.

Milanas tuo metu buvo gotikinės kultūros miestas ir Bramantė faktiškai atnešė į jį iš Urbino renesanso architektūrinę stilistiką. Pirmą svarbų savo projektą Bramantė pradėjo įgyvendinti 1476 m. Santa Maria presso S. Satiro bažnyčioje, kurioje suprojektavo bažnyčios chorą ir prie jo besišliejančią zakristiją. Santa Maria delle Grazie bažnyčioje Bramantė apie 1492-96 m. įgyvendino choro ir transepto projektus. Kiti darbai Milane buvo San Ambrogio ir Ospedale Maggiore kiemai. Lombardijoje Bramantė projektavo Santa Maria di Capenuova bažnyčią Pavijoje ir Santa Maria bažnyčią Lenjane. 1499 m. nuvertus Sforcų valdžią Milane, Bramantė persikraustė į Romą.

Pirmieji Bramantės darbai Romoje nežinomi, tik priskiriami. Greičiausiai Bramantė iš pat pradžių jau turėjo ryšių Romoje, naudojosi popiežiaus Aleksandro VI palankumu. 1502 m. Bramantė suprojektavo vieną įstabiausių renesanso architektūros kūrinių – apvalią koplyčią (arba šventyklėlę, it. tempietto) prie San Pietro in Montorio bažnyčios. Koplyčios pastatymą iki 1510 m. rėmė Ispanijos karalius Ferdinandas II ir jo žmona Izabelė I. Jos projektu Bramantė pradėjo Brandžiojo renesanso stilistiką architektūroje. Romoje Bramantė pradėjo tarnauti popiežiui Julijui II. Nuo 1506 m. pagal Bramantės projektus buvo perstatomi Vatikano rūmų dalis – Belvederio kiemas. Čia Bramantė buvo sukūręs aplinką popiežių turimai antikinių skulptūrų kolekcijai (dabar neišlikusi, perstatyta).

1505 m. ambicingasis popiežius Julijus II nusprendė perstatyti svarbiausią krikščionių šventovę – Šv. Petro baziliką. Bramantės projektas laimėjo konkursą ir 1506 m. prasidėjo bazilikos statybos. Bramantė suplanavo baziliką taisyklingo kryžiaus išplanavimo. Didžiausios XVI a. statybos Europoje pabaigos jam nebuvo lemta sulaukti. Vėliau bazilikos išplanavimas ne kartą buvo keistas, o kupolas sukurtas Mikelandželo. 1505 ir 1510 m. Bramantė dalyvavo popiežiaus karinėse misijose prieš neklusnius Italijos miestus. Bramantė mirė 1514 m. kovo 11 d. Palaidotas senojoje Šv. Petro bazilikoje.

Gyvenimo metu Bramantė buvo Rafaelio draugas. Numanoma, kad Bramantė pavaizduotas Rafaelio freskoje „Atėnų mokykla“, kurios architektūrinius elementus pats instruktavo. Bramantės santykiai su tuo metu Romoje dirbusiu Mikelandželu nebuvo patys geriausi. Mikelandželas manė, kad Bramantė siekia jį sukompromituoti ir pašalinti kaip varžovą dėl įtakos popiežiaus akyse. Bramantės architektūriniai darbai turėjo platų poveikį tiek Italijos, tiek visos Vakarų architektūros vystymesi.