Mieganti Venera

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Mieganti Venera
Giorgione - Sleeping Venus - Google Art Project 2.jpg
Menininkas Džordžonė
Metai apie 1510
Meno kryptis Aukštasis renesansas
Tipas aliejinis paveikslas, drobė
Matmenys 108 cm × 175 cm
Miestas(vieta) Dresdenas
Muziejus Senųjų meistrų paveikslų galerija

Mieganti Venera – italų renesanso dailininko Džordžonės (apie 14771510) paveikslas, esantis Dresdeno Senųjų meistrų paveikslų galerijoje. Įvardijamas vienu garsiausių ir pirmųjų moters akto paveikslų Vakarų meno istorijoje.

Apie paveikslą[taisyti | redaguoti kodą]

Paveikslą tapė Venecijos dailės mokyklos dailininkas Džordžonė, bet nebaigė dėl staigios mirties nuo maro 1510 m. Paveikslo tapybą pratęsė Ticianas, kurio rankai priskiriama dangaus ir tolimojo peizažo detalių tapyba. Ticianas vėliau sukūrė paveikslą „Urbino Venera“, kuriame artimai sekė Džordžonės paveikslo vaizdiniu. Ticianas dešiniajama kampe buvo nutapęs Kupidoną, kuris 1843 m. buvo panaikintas dailininko Martin Schirmer.[1] Tikriausiai Ticianas pridėjo ranką ir prie raudonų klosčių tapybos po Veneros galva. Bendrąja nuomone paveikslas vaizduoja alegorinę meilės išraišką.

Paveikslas tikriausiai buvo užsakytas Girolamo Marcello ir Morosina Pisani vestuvių 1507 m. spalio 7 d. proga.[2] Girolamo Marcello buvo Džordžonės rėmėju ir turėjo tris jo paveikslus, įskaitant „Miegančią Venerą“. Pozuotojos asmenybė nežinoma. Paveikslas nepasirašytas. To meto vestuviniuose paveiksluose tarp aristokratų buvo įprasta vaizduoti Veneros vaizdinį, bet visai tikėtina, kad paveiksle vaizduojama nimfa. Pažymėtina, kad drapiruotės klosčių tonai po moters kūnu yra šalti, tokiu būdu mažinantys paveikslo erotinį charakterį.

Džordžonė buvo vienas pirmųjų menininkų Europoje, kuris stipriai akcentavo peizažo vaidmenį paveiksle. Jo rankai priklauso pirmuoju savarankišku peizažu įvardijamas paveikslas „Audra“. „Miegančioje Veneroje“ peizažas taip pat vaidina svarbų vaidmenį, gulinčios moters kūno linijos harmoningai atitinka peizažo kalvų linijas. Iki „Miegančios Veneros“ Europos mene nebuvo nuogos moters vaizdinių, neįpintų į biblijinių ar mitologinių istorijų rėmus. Apie 1510 m. Venecijos mene atsirado vaizdinių, kurie moters nuogumą vaizduoja kaip patį savaime paveikslo objektą ir tapybos tikslą. „Mieganti Venera“ laikoma pirmuoju šio žanro paveikslu, kuriuo artimai sekė vėlesni tapytojai Ticianas, Palma Vyresnysis, Džulijus Romanas, Rubensas, Nikola Pusenas, Engras, Eduaras Manė. Vienas iš esminių skirtumų tarp šių dailininkų darbų ir Džordžonės yra tas, kad „Miegančioje Veneroje“ vaizduojama moteris yra užsimerkusi (ar mieganti) ir nevaržomai leidžia žiūrovui stebėti jos kūną.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Pignatti. The Life and Work of Giorgione. p. 75.
  2. Jaynie Anderson. Giorgione, Titian and the Sleeping Venus. Convegno Internazionale Di Studi, Venezia (Vicenza: Neri Pozza, 1980), p. 341.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]