Žymiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai

**Pačių puikiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai**

Autorius(ė)	Giorgio Vasari
Žanras	biografijos
Išl. metai	1550 ir 1568 m.

Žymiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai (it. Le vite de' più eccellenti pittori, scultori e architettori, tiesiogiai išvertus „Pačių puikiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai“), sutrumpintai tiesiog Gyvenimai (it. Le Vite) – menininkų biografijų rinkinys, kurį parašė italų architektas ir tapytojas Džordžas Vazaris (Giorgio Vasari, 1511–1574). Pirmą kartą knyga išleista 1550 m. Antrasis, papildytas leidimas pasirodė 1568 m. „Gyvenimai“ laikomi pirmąja tokio pobūdžio knyga istorijoje ir Džordžas Vazaris − meno istorijos literatūros žanro pradininku.^[1]

Istorija

Džordžas Vazaris parašė pačių žymiausių italų renesanso menininkų biografijų knygą 1550 m. Ji buvo išleista Florencijoje flamandų tipografo Laurens Lenaers van der Beke (itališkai Lorenzo Torrentino). Knyga buvo dedikuota Florencijos hercogui Kozimui I Medičiui, kuris buvo vienas pagrindinių Vazario dailės darbų ir architektūros projektų užsakovų. Pasirodžius knygai Mikelandželas (kurio biografija irgi buvo įtraukta į pirmąjį leidimą) skyrė sonetą, kuriame mini, kad Vazaris yra geresnis rašytojas nei dailininkas.

1568 m. pasirodė papildytas ir redaguotas „Gyvenimų“ leidimas, kuriame Vazaris įtraukė savo meto dailininkų biografijas, bei paskyrė nemenką skyrių sau pačiam. Šis leidimas buvo papuoštas menininkų portretų iliustracijomis ir yra vėlesnių perleidimų pagrindas. Jį išleido Florencijos tipografas Jacopo Giunti. Knygoje apžvelgti patys žymiausi renesanso menininkai: Džotas, Mazačas, Mantenja, Sandras Botičelis, Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis, Ticianas ir daugelis kitų. Didžiausia apimtimi yra Mikelandželo biografija, kurį Vazaris gerai pažinojo asmeniškai ir laikė pačiu iškiliausiu renesanso menininku. 2000 m. knygos vertimą lietuvių kalba išleido leidykla „Vaga“ (vertė Ramunė Vaskelaitė).^[2]

Knygos struktūra

I dalis. Knyga pradedama dedikacija hercogui Kozimui I Medičiui ir įvadu. Po to eina skyriai, skirti aprašyti to meto tapybos, skulptūros, architektūros ypatumus ir technikas;

II dalis skirta italų protorenesanso menininkų biografijoms (tarp jų − Džotas, Čimabujė, Dučas, Simonė Martinis, broliai Lorencečiai, skulptoriai Pizanai);

III dalis skirta quattrocento menininkų biografijoms (tarp jų − Mazačas, Bruneleskis, Donatelas, Fra Andželikas, Sandras Botičelis, Pieras dela Frančeska, Mantenja, Džovanis Belinis);

IV dalis skirta XVI a. pradžios menininkams (tarp jų − Leonardas da Vinčis, Džordžonė, Bramantė, Rafaelis, Koredžas, Andrea del Sartas);

V dalis. Vėliau papildytoje knygos dalyje Vazaris įtraukė savo ir kitų menininkų − „iki šiol gyvenančių“, biografijas. Originaliame leidime šios biografijos yra IV dalyje, tačiau vėlesniuose perleidimuose gali būti išskirtos į V dalį. Joje aprašyti Mikelandželas (kurio biografija perkeliama iš IV dalies į V), Ticianas, Bronzinas, Džulijus Romanas, pats Džordžas Vazaris ir kiti.

Apie knygą

Tuo metu, kai Vazaris rašė šią knygą beveik nebuvo knygų apie meną, menininkus. Nebuvo jokių katalogų, sistemingų dailės darbų minėjimų. Meno kritika, kaip suprantama dabar, neegzistavo. Taigi, Vazariui teko faktiškai sukurti naują literatūros žanrą. Taipogi, Vazaris gali būti laikomas meno kritikos vienu pradininkų, nes išskiriant vienų dailininkų pirmenybę prieš kitus, jam reikėjo tai argumentuoti. Be to, Vazaris ėmėsi apibendrinamojo istoriko darbo pateikdamas savo italų renesanso vystymosi viziją iš trijų pagrindinių periodų, bei teigdamas, kad Mikelandželas įkūnijo renesanso dailės viršūnę – požiūriai, kurie šimtmečius po knygos išleidimo sulaukia vis kitų istorikų kartų pritarimo. Vazario požiūris, kad renesanso dailė susideda iš trijų etapų: menų atgimimo (protorenesansas), vidurinės vystymosi fazės (ankstyvasis renesansas) ir tobulumo (brandusis renesansas) − įsitvirtino vėlesnėje bendrojoje meno istorijoje. Daugeliu atvejų priimamas Vazario požiūris į menininkus: reta tų dailininkų, kuriuos jis kritikavo ir kurių autoritetas būtų vėliau iškeltas. Analogškai, tie menininkai, kuriuos Vazaris išskirtinai pagyrė, ir vėlesniais amžiais užėmė kanonines vietas Europos dailės istorijoje.

Būdama pirmoji tokia knyga, „Gyvenimai“ neišvengia įvairių trūkumų. Vazaris stengėsi iškelti visų pirma Florencijos dailininkų vertę ir nepelnytai numenkino kitų Italijos, ypač Venecijos mokyklos, kurios dailininkai Vazario gyvenimo metu pradėjo dominuoti Italijoje, vertę. Dar mažiau Vazaris rašė apie Šiaurės Europos dailininkus. Bandydamas nusakyti vieno ar kito kūrinio vertę Vazaris dažnai kartoja žodžius „nuostabus“, „puikiai atliktas“, retai leisdamasis į detalesnį kūrinio nagrinėjimą. Informaciniu požiūriu vertingiausios yra tos biografijos, kurių menininkus Vazaris pats pažinojo ir kurie gyveno tuo pačiu arba artimu laikmečiu. Apie pačius ankstyviausius dailininkus ir pats Vazaris neturėjo, daug ko pasakyti, todėl pripildydavo jų biografijas įvairių anekdotų ar romantiškų prasimanymų. Pavyzdžiui, pasakojimas apie tai, kad Džotas taip talentingai nupiešė musę, o Čimabujė bandė ją nesėkmingai nubaidyti ranka, buvo žinomas jau nuo antikinių laikų ir siejamas su Sen. Graikijos tapytoju Lisipu. Vazario prasimanymams priskiriamos istorijos, kad Fra Filipas Lipis buvo pagrobtas piratų, kad Antonelas da Mesina aliejinės tapybos paslaptį išgavo iš Jano van Eiko kantriai dirbdamas šiojo dirbtuvėje Flandrijoje ar, kad Andrea del Castagno nužudė Domenico Veneziano.

Vazaris nesirėmė dokumentais ir pats jų neieškojo. Didžiąją dalį istorijų sudaro tai, ką jis buvo girdėjęs iš kitų. Porą šimtmečių po išleidimo knygoje dėstomais faktais beveik neabejota. Vėlesni istorikai atskleidė daugybę Vazario netikslumų, dėl ko XIX a. antroje pusėje požiūris į „Gyvenimus“ buvo toks kritiškas, kad būdavo linkstama visai netikėti tuo, kas rašoma. XX a. pradžioje ištobulėjus istorijos mokslui, paremtu dokumentine medžiaga ir moksliniais tyrimais, vėl buvo nustatyta, kad Vazaris daugeliu abejotinų atvejų visgi buvo pakankamai teisus ir tikslus. Kita vertus, apie daugelį italų menininkų būtų žinoma ženkliai mažiau jei nei Vazario įnašas į dailės istoriją. Pavyzdžiui, iki šiol tokios ryškios asmenybės, kaip Leonardas da Vinčis, biografijų pagrindas yra Vazario parašytoji. Vazario knyga suformavo ir vėlesnių menininkų biografijų stilių, kuriame neslepiama vienokia ar kitokia nuomonė, leidžiami nukrypimai, asmeniškos autoriaus mintys įvairiais klausimais, laisvas biografinių faktų vertinimas. Tarp Vazario trūkumų, lyginant su šiuolaikine istoriografija, paminėtina tai, kad Vazaris, nors ir turėjo labai aiškų supratimą, kaip vystėsi to meto renesanso dailė, tačiau beveik nekreipė dėmesio į asmeninius menininkų gyvenimų faktus ar jų charakterių ypatybes, bei jų galimą įtaką dailininkų kūrybai. Vazario parašytos biografijos ir šiuo metu leidžiamos, bei įdomios ne vien savo istoriškumu, tik sutariama, kad prie jų turi būti paaiškinimai ir patikslinimai, kurie tapo įmanomi po šiuolaikinio istorijos mokslo pasiekimų.

Išnašos

↑ Giorgio Vasari. „The Lives of the Artists“. Oxford University Press, − 1991. introduction, IX
↑ LIBIS katalogas Archyvuota kopija 2013-12-27 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

„Gyvenimai“ italų kalba
„Gyvenimai“ anglų kalba Archyvuota kopija 2018-11-19 iš Wayback Machine projekto.
„Gyvenimai“ Project Gutenberg tinklalapyje (anglų k.)

[1] Giorgio Vasari. „The Lives of the Artists“. Oxford University Press, − 1991. introduction, IX

[2] LIBIS katalogas Archyvuota kopija 2013-12-27 iš Wayback Machine projekto.

[1]

[2]