Vilniaus universiteto biblioteka: Skirtumas tarp puslapio versijų

Jump to navigation Jump to search
S
Atmestas Homo ergaster pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Vu biblioteka keitimas)
S (Atmestas Vu biblioteka pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Homo ergaster keitimas))
S (Atmestas Homo ergaster pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Vu biblioteka keitimas))
'''Vilniaus universiteto biblioteka''' ('''VU biblioteka''') – seniausia [[Lietuva|Lietuvos]] valstybinės reikšmės akademinė [[biblioteka]], įkurta 1570 m. ir iki šių dienų išlikusi autentiškose erdvėse. Kartu su visais universiteto pastatais ir kiemeliais ji sudaro vieningą Vilniaus senamiesčio architektūrinį ansamblį, reprezentuojantį Lietuvos mokslo ir kultūros pažangos istoriją. Bibliotekoje saugoma apie 5,2 mln. dokumentų. Šiuo metu biblioteka turi apie 36 tūkst. registruotų vartotojų.
 
Biblioteką kasmet aplanko apie 10 tūkst. turistų iš visos Lietuvos ir kitų pasaulio šalių. Bibliotekoje lankėsi Belgijos karališkoji šeima, Velso princas Čarlzas, Anglijos karalienė Elžbieta II, Švedijos karalienė Silvija, popiežius Jonas Paulius II, Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama, Nyderlandų karalienė, Ispanijos karališkoji šeima ir daugelis kitų.[[Vilniaus universiteto biblioteka#cite note-2|<sup>[2]</sup>]]
 
Vilniaus universiteto biblioteka susideda iš centrinės bibliotekos, įsikūrusios šalia [[Lietuvos Respublikos prezidentūra|Prezidentūros]], Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro Saulėtekyje ir fakultetų bei centrų bibliotekų, išsidėsčiusių visame mieste.
[[2006]] pradėta VU centrinės bibliotekos patalpų rekonstrukcija.
 
[[2009]] m. [[kovo 26]] d. pasirašyta trišalė sutartis (tarp [[Švietimo ministerija|LR švietimo ir mokslo ministerijos]], Centrinės projektų valdymo agentūros ir Vilniaus universiteto) dėl naujojo Vilniaus universiteto bibliotekos pastato projekto „Nacionalinio atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centro“ (MKIC) finansavimo ir administravimo. Pastato atidarymas įvyko [[2013]] m. [[vasario 6]] d.[[Vilniaus universiteto biblioteka#cite note-10|<sup>[10]</sup>]], MKIC tapo pirmuoju Saulėtekio technologijų slėnio statiniu.adovai
 
VU bibliotekos vadovai:
== Kultūros paveldas ==
[[Vaizdas:Retų spaudinių skaitykla .jpg|miniatiūra|220x220px|Retų spaudinių skaitykla]]
'''Retų spaudinių skyriuje''' sukaupta apie 170 tūkst. vienetų XV–XX a leidinių. Tai didžiausia senųjų dokumentų saugykla Lietuvoje. Skyriuje saugoma didžiausia Lietuvoje inkunabulų (328 vnt.; seniausiasvienas iš seniausių – Rabanus Maurus. ''Opus de universo''. Strasbourg, 1467), paleotipų (apie 1,7 tūkst. vnt.) kolekcijos, turtingiausias pasaulyje senųjų lietuviškų knygų rinkinys (apie 10 tūkst. vnt.; tarp jų – tokie unikalūs leidiniai kaip M. Mažvydo ''Katekizmas'' (pirmoji lietuviška knyga), M. Daukšos ''Katekizmas'', B. Vilento ''Enchiridionas'' ir ''Evangelias bei epistolas'' bei kitų lietuvių raštijos veikėjų kūriniai, ypatingos vertės senieji atlasai (1,2 tūkst. vnt.) ir žemėlapiai (apie 10 tūkst. vnt.), senojo Vilniaus universiteto bibliotekos autentiškų knygų kolekcija ''Bibliotheca Academiae Vilnensis'' (apie 18 tūkst. vnt.), kurioje – knygos iš Žygimanto Augusto, Sapiegų, G. Albinijaus, V. Protasevičiaus, M. Paco, E. Valavičiaus asmeninių bibliotekų ir universiteto profesorių bei kitų Lietuvos kultūros veikėjų rinkinių.
 
'''Rankraščių skyriuje''' saugoma per 325 tūkst. XIII–XXI a. dokumentų įvairiomis pasaulio kalbomis, žymių Lietuvos ir pasaulio mokslo bei kultūros veikėjų, karališkųjų šeimų ir [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės]] valdovų autografų kolekcija. Didelė dalis medžiagos susijusi su Vilniaus universitetu ir jo istorija: įvairių universiteto laikotarpių, senojo universiteto profesorių ir šių dienų mokslininkų asmeniniai archyvai, disertacijų, diplominių darbų rinkiniai, etnografinių, tautosakinių ir kraštotyrinių ekspedicijų medžiaga, draugijų archyvai, specialieji rinkiniai (pergamentai, fotografijos, gaidos, architektūriniai brėžiniai, planai ir piešiniai, žemės planai, autografai, Atgimimo spauda (1988–1993 m. laikraštėlių kolekcija).
'''Pranciškaus Smuglevičiaus salė'''
 
[[Vaizdas:VU bibliotekos Smuglevičiaus salė.JPG|right|thumb|220px|P. Smuglevičiaus salė]]Seniausioji universiteto salė pavadinta ją dekoravusio žymiausio Lietuvos klasicistinės tapybos atstovo [[Pranciškus Smuglevičius|Pranciškaus Smuglevičiaus]] ([[1745 m.|1745]]–[[1807 m.|1807]]) vardu. XVII a. joje buvo jėzuitų vienuolyno refektorius (viduramžių vienuolyno salė, atlikusi valgomojo funkcijas). Salę puošia XVII a. pradžiai būdingi cilindriniai skliautai su liunetėmis. Lubų centre XX a. pradžioje restauruota nuo XVII a. išlikusi freska, vaizduojanti [[Marija (Jėzaus motina)|Mergelę Mariją]], savo apsiaustu gaubiančią Universiteto profesorius jėzuitus. Nuo XVIII a. pabaigos salę paskyrus bibliotekai ir viešosioms paskaitoms, P. Smuglevičius apsiėmė ją naujai dekoruoti. Vėliau salė buvo paversta Vilniaus Imperatoriškojo universiteto aula[[Vilniaus universiteto biblioteka#cite note-5|<sup>[5]</sup>]], o uždarius universitetą atiteko Medicinos-chirurgijos akademijai. [[1855 m.|1855]] m. salė buvo perleista [[Vilniaus archeologijos komisija|Vilniaus Laikinosios archeologijos komisijos]] Senienų muziejui, o [[1865 m.|1865]] m. Vilniaus viešajai bibliotekai.
 
[[1929 m.|1929]] m. klasicistinį salės dekorą atkūrė tapytojas restauratorius Jurgis Hopenas. Skliautų viduryje, trijų P. Smuglevičiaus paveikslų vietoje, tapytojas Kazimieras Kviatkovskis rekonstravo XVII a. freską. Aštuoni P. Smuglevičiaus salės sietynai padaryti XX a. pradžioje, o salėje pakabinti per [[1929 m.|1929]] m. restauraciją. Salės baldai – retas Lietuvoje XIX a. II pusės specialios paskirties baldų pavyzdys.
Jėzuitų laikais per antrąjį ir trečiąjį salės aukštus į viršų kilo koplyčia su skliautuotomis lubomis. [[1773 m.|1773]] m. panaikinus jėzuitų ordiną, koplyčia atiteko Fizikos katedrai. Tuomet koplyčia buvo perdalyta į du aukštus: apačioje įsikūrė fizikos laboratorija, o dabartinėje salėje veikė Piešimo ir tapybos katedros vadovo Jono Rustemo tapybos studija.
 
[[1930 m.|1930]] m. J. Hopenui restauravus šią salę, į ją buvo perkelta [[Joachimas Lelevelis|Joachimo Lelevelio]] knygų ir atlasų kolekcija (atitekusi Universitetui [[1929 m.|1929]] m., vykdant paskutinę profesoriaus valią[[Vilniaus universiteto biblioteka#cite note-6|<sup>[6]</sup>]]). Tada salė pavadinta jo vardu, joje įrengta J. Lelevelio atminimui skirta ekspozicija.
 
==== Baltoji salė (senoji observatorija) ====
Salė statyta XVII a. vienu metu su refektoriumi ir akademijos biblioteka-svetaine. Salėje buvo įrengti profesorių jėzuitų gyvenamieji kambariai.
 
XVIII a. pabaigoje salėje nutarta įrengti skaityklą. Tada salę restauravo ir bibliotekai pritaikė architektas [[Mykolas Angelas Šulcas|Mykolas Šulcas]]. Lubas puošia [[Karolis Podčašinskis|Karolio Podčašinskio]] XIX a. pradžioje sukurti mediniai kesonai, restauruoti po [[1969 m.|1969]] m. gaisro[[Vilniaus universiteto biblioteka#cite note-9|<sup>[9]</sup>]].
 
[[1919 m.|1919]] m. salę restauravo Stepono Batoro universiteto profesorius, tapytojas [[Ferdinandas Ruščicas|Ferdinandas Rusčicas]]. Jis atkūrė po tinku aptiktą augalinių motyvų frizą. Salės klasicistinis dekoras buvo atstatytas [[1970 m.|1970]] m., kai salės sienos įgavo pirmykštę pilką spalvą.
Bibliotekoje įdiegtos naujausiomis techninės pastato eksploatacijos ir leidinių transportavimo sistemos. Požeminiuose saugyklų ir techniniuose aukštuose sumontuota moderni leidinių transportavimo sistema, įrengtos naujausios apsaugos sistemos, gaisro gesinimo rūku sistema.
 
Pastatą kūrė Lietuvos nacionalinės premijos laureatas architektas Rolandas Palekas. [[2013]] m. [[Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija|Aplinkos ministerija]] MKIC pripažino geriausiu architektūros kūriniu per pastaruosius dvejus metus urbanistikos ir architektūros srityse.[[Vilniaus universiteto biblioteka#cite note-11|<sup>[11]</sup>]]
 
== Šaltiniai ==

Naršymo meniu