Hadas

Hadas (gr. ᾍδης arba Ἅιδης „nematytas“) graikų mitologijoje – požemio pasaulio karalystė, mirusiųjų buveinė, ir graikų mitologijos dievas, požemio pasaulio valdovas.^{[reikalingas šaltinis]}

Žodžio Hadas reikšmės

• Iš pradžių žodis hadas buvo siejamas tik su dievu reiškė „Hado namai“, vėliau įgavusiu ir mirusiųjų buveinės reikšmę. Pagal hebrajų kalbą žodis Shel’Ol, naudojamas kaip mirusiųjų buveinė, literatūriškai reiškia „nematytas“.

• Romėnų mitologijoje Hado atitikmuo – Plutonas (iš gr. Πλούτων), Dis Pateris (Dis Pater) arba Orkas (Orkus), etruskų atitikmuo dievas Aita. Hado vietos atributai yra panadoti kuriant krikščioniškojio pragaro samprata.

• Naujojojo Testamento autoriai, versdami Senojo Testamento citatas, žodį „šeolas“ keitė graikišku jo atitikmeniu „Hadas“.

Hado vietovė

Hadas – mirusiųjų pasaulis – sudarytas iš kelių dalių. Pirmoji dalis – Eliziejaus laukai, panašūs į krikščioniškąjį rojų, antroji – Tartaras, panašūs į krikščioniškąjį pragarą. Graikų mitografai nėra visiškai nuoseklūs dėl pomirtinio gyvenimo vietos geografijos.

• Mituose minimas hesperidžių sodas, dažnai identifikuojamas kaip pomirtinio pasaulio dalis vadinamosios Palaimintųjų salos (arba Sėkmės salos).

• Romėnų mitologijoje įėjimas į požemio pasaulį yra prie Averno, kraterio prie Kumajos, buvo Enėjo panaudotas nusileidžiant į jį. „Avernas“ galėjo būti viso graikų požemio pasaulio analogas, arba kitaip Inferi Dii romėnų dievų požemio pasaulis.

• Mirusieji įeidavo į požemio pasaulį, kirsdami Acherono upę, Charonas keltu perkeldavo mirusius už kelionę imdamas obolą, mažą monetą, kurią pamaldūs giminaičiai dėdavo po mirusiojo liežuviu. Vargšai ir nedraugiški mirusieji susirinkdavo šalia kranto. Tolimoji upės pusė buvo saugoma Cerberio, trigalvio šuns, kurį įveikė Heraklis (romėnų Herkulis). Už Cerberio praeities šešėliai įeina į Tartarą, mirusiųjų žemę. Be Heraklio, į požemio pasaulį buvo nukeliavę tik didvyriai: Odisėjas, Enėjas (lydimas Sibilės) ir Tesėjas. Nė vienas, pats ten nuvykęs, nebuvo laimingas, matydamas mirusiųjų pasaulį.

• Hadą sudaro penkios upės: Acheronas, Kokitas, Flegetonas, Letė ir Stiksas. Pirmasis Hado regionas susideda iš Asfelio laukų, aprašytų XI Odisėjoje. Ten didvyrių šešėliai prislėgtai klajoja tarp kitų mažesnių dvasių, kurie čirškia kaip šikšnosparniai. Tiktai pasiūlytos kraujo aukos iš gyvųjų pasaulio gali pažadinti juose žmogiškus jausmus. Tuo jie prilyginami vampyrams. Toliau guli Erebas, ten yra du iš Letės išeinantys baseinai, kur paprastos sielos plūsta ištrinti atminties, ir Mnemosijos („atmintis“) baseinas, kur prasideda gėrimo misterijos. Grėsmingų Hado ir Persefonės rūmų kieme sėdi trys pomirtinio pasaulio teisėjai: Minas, Radamantas ir Ajakas (Aeacus). Čia prie trijų šventų Hekatei, kur trys keliai susitinka, sielos yra teisiamos: jei siela yra nei dora, nei bloga grįžta į Asfelio laukus, jei bedieviška ir bloga siela keliauja keliu į Tartarą, arba siunčiama į Eliziejų su herojiškai palaiminta. Radamantas teisia azijiečių sielas; Ajekas teisia europiečių sielas; Minas teisia graikus.

Dievas Hadas

Hadas su Cerberiu

Hadas („nematytasis“) graikų mitologijoje – požeminio pasaulio dievas, Krono ir Rėjos sūnus. Jis turi tris vyresniąsias seseris: Hestiją, Demetrą ir Herą, taip pat du jaunesniuosius brolius: Poseidoną ir Dzeusą; visi jie kartu sudaro pusę Olimpo dievų. Nors Hadas ir yra vienas iš Olimpo dievų, jis beveik visą laiką praleidžia savo tamsioje karalystėje. Titanomachijoje, kovoje su titanais Hadas pasižymėjo nuožmumu ir padėjo įtvirtinti Dzeuso valdžią pasaulyje.

Gimimas

Hadą prarijo jo tėvas Kronas, kai jis tik gimė. Vėliau Dzeusas išlaisvino savo brolį. Užaugęs Dzeusas, patartas žmonos Metidės, davė Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, ir šis visus vaikus atrijo atgal. Dzeusas pakvietė visus savo brolius ir seseris, kiklopus, hekatonkheirus, gigantus į kovą su titanais. Per dešimt metų titanai buvo nugalėti ir sumesti į Tartarą, kur juos saugojo šimtarankiai. Taip baigėsi titanų ir prasidėjo Olimpo dievų valdymas. Dzeusas su broliais pasidalijo pasaulio valdymą, traukdami burtus: Dzeusui atiteko žemės ir dangaus valdymas, Poseidonui jūrų valdymas, o Hadui – požemio karalystė. Hado karalystė – vieta, kur patenka mirusieji palikę gyvųjų pasaulį.

Pomirtinio pasaulio valdymas

Hadas valdė mirusiuosius padedamas demonų, kuriems turėjo visą valdžią. Jis griežtai draudė savo subjektams palikti jo domeną ir įtūždavo, kai kas nors mėgindavo išvykti, arba kas nors mėgindavo pagrobti grobį iš jo.

Hadas ir Persefonė

Dzeusas Hadui pažadėjęs savo dukrą Persefonę atiduoti jam į žmonas. Hadas, pamatęs Persefonę, nusprendė ją pagrobti. Jis paprašė, kad Gaja išaugintų nuostabią gėlę ir taip priviliotų Persefonę. Gaja sutikusi. Kai Persefonė pasilenkė prie gėlės, prasivėrė žemė ir pasirodė su juodais žirgais ir auksiniais ratais Hadas, pagrobęs Persefonę. Persefonės motina Demetra, išgirdusi Persefonės riksmą, atskubėjo jai į pagalbą, tačiau jos neberado. Tada iš Helijo, viską matančio saulės dievo, sužinojo, kad ją pagrobė Hadas ir Persefonė taps jo žmona. Tai sužinojusi Demetra pradėjo be galo liūdėti. Ji pasitraukė iš Olimpo, supykusi ant Dzeuso, ir apsigyveno tarp mirtingųjų. Visa gamta liūdėjo kartu su ja. Dzeusas matydamas, kad nepavyksta įtikinti Demetros grįžti ir ji labai liūdinti be dukros, pasiuntė Hermį į Hado karalystę leisti Persefonei pasimatyti su motina, nes gamta mirštanti. Hadas sutiko išleisti Persefonę pas motiną, bet prieš tai jai davė praryti šešias granato sėklas. Granatas – santuokos simbolis. Pamiršusi viską iš džiaugsmo, Demetra išskėstomis rankomis puolė pasitikti dukters. Su Persefone Demetra grįžo į Olimpą. Tokiu būdu Persefonė šešis mėnesius praleidžia požemio karalystėje, o gamta kaip, ir Demetra liūdi, tačiau kitus šešis mėnesius yra su motina, tada gamta džiūgauja, viskas pražysta, nes ir Demetra džiaugiasi matydama šalia savo dukterį. Kitoje šios istorijos versijoje Persefonę išgelbėjo Hekatė.

Tesėjas ir Piritojus

Hadas įkalino Tesėją ir Piritojų, kurie pažadėjo vesti Dzeuso dukteris. Tesėjas pasirinko Heleną, kartu jie ją pagrobė ir nusprendė ją laikyti tol, kol ji bus pakankamai suaugusi, kad ją būtų galima vesti. Piritojus pasirinko Persefonę. Jie paliko Heleną su Tesėjo motina Aetra ir nukeliavo į požemio karalystę. Hadas apsimetė svetingai sutinkantis svečius ir iškėlė šventę, kai tik jie atsisėdo, gyvatės apsivijo aplink jų kojas ir laikė surakintus. Tesėją vėliau išgelbėjo Heraklis.

Heraklis

Heraklis privalėjo atvesti trigalvį šunį Cerberį iš požemio pasaulio, vykdydamas vieną iš dvylikos žygdarbių. Jis nusileido į Hado karalystę. Heraklį pamatę mirusiųjų vėlės išsilakstė. Jis sutiko prie angos į požemio pasaulį savo draugus Tesėją ir Piritoją, kurie buvo Hado belaisviais. Herakliui buvo lemta išvaduoti tik Tesėją. Jam dar teko susigrumti su požemio pasaulio piemeniu. Pagaliau laimingai nusileido į požemį, kur paprašė Hadą atiduoti Cerberį. Hadas sutiko, nors kai kuriose versijose, Heraklis buvo priverstas pašauti Hadą strėle. Heraklis rado šunį prie vartų. Jis griebė Cerberį už gerklės ir išsinešė. Tempdamas šunį iš Hado vietos, jis praėjo didelį urvą Acherusiją. Heraklis parodė Cerberį Euristėjui ir po to jį sugrąžino į senąją vietą.

Leukė ir Minto

Kaip ir jo brolis Dzeusas bei kiti senieji dievai, Hadas nebuvo ištikimas vyras. Jis mylėjo ir persekiojo nimfa Minto, už tai ją Hado žmona Persefonė pavertė į augalą mėtą. Panašiai ir nimfa Leukė buvo sužavėjusi Hadą, todėl jis ją pavertė į baltą poliarinį medį.

Orfėjas ir Euridikė

Hadas parodė gailestingumą tik vieną kartą. Orfėjas dėl savo muzikos buvo toks liūdnas, kad Hadas leido jam prikelti jo žmoną Euridikę, su sąlyga, kad einant į gyvųjų pasaulį Euridikė eis už jo ir jis kelionės metu nebandys į ją pažiūrėti iki kol jie pasieks paviršių. Orfėjas sutiko, bet nesusilaikė ir žvilgtelėjo atgal, taip prarasdamas Euridikę vėl. Jie susitiko tik po Orfėjo mirties.

Kultas

Hadas buvo gąsdinanti figūra gyviesiems. Nenorėdami gretai su juo susitikti, jie pagarbiai prisiekdavo jo vardu. Daugumai žmonių žodis „Hadas“ buvo gąsdinantis. Kadangi brangieji mineralai būdavo po žeme, jis buvo laikomas jų savininku. Hado romėnų atitikmuo Plutonas (Πλούτων) reiškė „turtas“, kaip ir romėniškas valdas Plutas. Sofoklis (Sophocles) aiškino Hadą kaip „turtingasis“, pagal Klimeną, jis esąs „liūdnai pagarsėjęs“ ir pagal Polidegmoną, „kuris gauna daug“.

Dėl savo tamsios ir nesveikos asmenybės, jis nebuvo labai mėgstamas dievų ir mirtingųjų. Jo veikėjas yra aprašomas kaip „nuožmus ir nepermaldaujamas“. Iš visų dievų mirtingieji jo nemėgo labiausiai. Tačiau Hadas nebuvo blogas dievas, jis tiesiog buvo griežtas, žiaurus, nepermaldaujamas. Hadas valdė pomirtinį pasaulį, todėl dažnai asocijuojamas su mirtimi, kurios ypač bijodavo vyrai. Bet Hadas nebuvo pati mirtis, mirties įkūnijimas – Tanatas.

Kai graikai melsdavosi Hadui, jie daužydavo žemę rankomis, tam kad jis tikrai juos išgirstų. Jam buvo aukojami tokie gyvūnai kaip juodos, ir yra tikima, kad vienu metu jam buvo aukojami žmonės. Kraujas tekantis nuo aukų buvo lašinamas į duobę, kad pasiektų Hadą. Tas žmogus, kuris pasiūlydavo auką turėdavo būti nusukęs veidą. Kas šimtą metų jo garbei būdavo rengiami festivaliai, vadinamosios Sekularos žaidynės.

Vaizdavimas

Hadas yra retai vaizduojamas klasikiniuose menuose. Vaizduojamas kaip gracinga juoda figūra. Taip pat Hadas vaizduojamas gelbstintis prievartaujamą Persefonę.

Hado ginklas būdavo dvidantė šakė, kuri buvo naudojama sunaikinti viską, kas buvo jo kelyje ar jam nepatiko, panašiai kaip ir Poseidono tridantis. Šakė buvo jo jėgos simbolis, kuriuo mirusiųjų šešėliai buvo siunčiami į žemesnį pasaulį. Jis taip pat turi garsųjį šalmą, darantį jo nešiotoją nematomu, kurį jam davė kiklopai. Jis taip pat buvo žinomas už tai, jog skolindavo šalmą dievams ir žmonėms (Persėjo istorija). Jo juodas karo vežimas, traukiamas juodų kaip anglis arklių, visada darė bauginantį įspūdį. Jo dažniausi atributai buvo narcizas ir kiparisas, Hado raktai ir trigalvis šuo Cerberis. Jis sėdėjo juodmedžio soste.