Aita
Aita (etruskų įrašuose dar sutinkama forma Eita) – požemio pasaulio valdovas etruskų mitologijoje.[1] Atitikmuo graikų mitologijoje – Hadas.[2] Aitos sutuoktinė – Persipnei (atitinka graikų Persefonę), pasiuntinys – Turmsas.[3]
Į etruskų panteoną Aita pateko gana vėlai – ikonografijoje ir įrašuose aptinkamas nuo IV a. pr. m. e. Šios dievybės įvaizdžiui didelės įtakos turėjo graikų Hadas.[4][5] Aita pavaizduotas tik keliuose etruskų kapaviečių piešiniuose, pvz., Golini (Orvjetas) bei Orko II (Tarkvinija) kapavietėse.[6] Šių kapaviečių piešiniuose Aita vaizduojamas drauge su sutuoktine Persipnei.[7]
Aita vaizduotas sėdintis soste,[8] su karūna ir skeptru arba dėvintis vilko galvos kepurę.[1] Šis atributas perimtas iš ankstyvesnės etruskų požemio pasaulio dievybės Kalu, turėjusios vilko bruožų.[8] Skirtingai nuo Kalu, Aitos kultas nėra paliudytas, Aita ir jo žmona Persipnei tebuvo mitologinės figūros.[3]
Etruskų mene vaizduojama ir Persipnei pagrobimo scena. Be to, Aita pavaizduotas tapytoje vazoje iš Vulcų (IV a. pr. m. e.), dviejose alebastro urnose iš Volateros (II a. pr. m. e.) bei ant raudonfigūrio stiliaus oinochojės (IV-III a. pr. m. e.).[9] Ant vienos iš urnų su pelenais Aita vaizduojamas kaip barzdotas vyras, vilkintis odiniu apsiaustu, ant jo galvos – kailinė kepurė;[10] Aita laiko didelę lazdą, apie kurią apsivijusi gyvatė. Dievas ruošiasi palydėti į požemio pasaulį žmogų, kurio pelenai buvo urnoje, šio žmogaus dvasia vaizduojama einanti pro vartus į anapusinį pasaulį. Ant mirusiojo galvos – metalinė haruspiko (žynio) kepurė.[11]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Мифы народов мира. Аита , А. И. Немировский – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
- ↑ De Grummond, 2006. Etruscan Myth, Sacred History, and Legend. Philadelphia, PA: University of Pennsylvania Museum of Archaeology and Anthropology. P. 231.
- ↑ 3,0 3,1 Nancy Thomson de Grummond, Erika Simon. The Religion of the Etruscans, University of Texas Press, 2009, p. 57.
- ↑ Jean-René Jannot, 2005. Religion in Ancient Etruria. University of Wisconsin Press. P. 153–154.
- ↑ Helmut Rix, 1991. Etruskische Texte. Tübingen: Gunter Narr Verlag.
- ↑ De Grummond, 2006. Etruscan Myth, Sacred History, and Legend. Philadelphia, PA: University of Pennsylvania Museum of Archaeology and Anthropology. P. 229–231.
- ↑ Jean-René Jannot, Religion in Ancient Etruria. University of Wisconsin Press. P. 66-67, 153–154.
- ↑ 8,0 8,1 J. Elliott, “The Etruscan Wolfman in Myth and Ritual”. Etruscan Studies Vol 2 1995. P. 17-33.
- ↑ Ingrid Krauskopf. 1988. "Aita/Calu. " Lexicon Iconographicum Mythologiae Classicae IV. P. 394–399.
- ↑ Irollo Jean-Marc. Histoire des Étrusques : L’antique civilisation toscane VIIIe-Ier siècle avant Jésus-Christ. – Paris: Librairie Académique Perrin, 2010. – P. 23. – 249 p. – ISBN 2-262-02837-0. – ISBN 978-2-262-02837-4.
- ↑ Haynes Sybille, Etruscan Civilization: A Cultural History. – Los Angeles: The J. Paul Getty Museum, 2000. – 432 p. – P. 342. – ISBN 0-89236-575-7.