Henrikas Valua

Henrikas Valua
Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius
Valua dinastija
Gimė	1551 m. rugsėjo 19 d. Fontenblo
Mirė	1589 m. rugpjūčio 2 d. (37 metai) Sen Klodas
Tėvas	Henrikas II
Motina	Mediči
Prancūzijos karalius
Valdė	1574-1589 m.
Pirmtakas	Karolis IX Maksimilijonas
Įpėdinis	Henrikas IV
Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius
Valdė	1573-1574
Pirmtakas	Žygimantas Senasis
Įpėdinis	Ona Jogailaitė ir Steponas Batoras
Vikiteka	Henrikas Valua
Parašas

Henrikas Valua (lenk.: Henryk III Walezy; pranc. Henri III Valois; g. 1551 m. rugsėjo 19 d. Fontenblo, Prancūzija – m. 1589 m. rugpjūčio 2 d. Sen Klodas) – paskutinis Valua dinastijos Prancūzijos karalius (1574–1589 m.) ir trumpu laikotarpiu Abiejų Tautų Respublikos valdovas.

Henriko Valua vaikystė

Henrikas Valua – ketvirtasis Prancūzijos karaliaus Henriko II ir Katerinos de Mediči sūnus. Gimė Aleksandro Eduardo vardu. 1560 m. tapo Angulemo ir Orleano kunigaikščiu, o 1566 m. Anžu kunigaikščiu. 1564 m. gavo Henriko vardą. Jis buvo karališkosios armijos vadu religiniuose karuose prieš hugenotus. Valua buvo vienas iš pagrindinių Šv. Baltramiejaus žudynių organizatorių.

Rinkimai į Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostus

Kandidatų į sostą buvo nemaža. Lietuvos didžiūnai (Chodkevičiai ir Radvilos) rūpinosi išrinkti imperatoriaus Maksimiliano II (vok. Maximilian II:) sūnų Ernstą (vok. Erzherzog Ernst:), o smulkieji bajorija buvo linkę rinkti Maskvos carą Joną IV Rūstųjį (rus.: Иван Грозный), tuo būdu tikėdamiesi išvengti sunkaus karo su juo. Savo kandidatūrą siūlė ir Žygimanto Augusto sesers Kotrynos vyras – Švedijos karalius Jonas III (Johan III), tačiau labiausiai rūpinosi gauti sostą Prancūzijos karaliaus Karolio IX brolis Henrikas Valua. Pastarasis ir laimėjo, nes jo reikalavimai buvo mažiausi ir jis sutiko su visomis sąlygomis. Išrinkus lenkams, taip pat jį paskelbė savo didžiuoju kunigaikščiu ir lietuviai. Tik jie paskelbė Henriko išrinkimą atskirai nuo lenkų ir apie tai pranešė jam į Paryžių per atskirą savo delegaciją, – nors, pagal Liublino unijos aktą, viskas turėjo būti daroma bendrai su lenkais.

Naujojo karaliaus aktai

Šioje pirmojoje elekcijoje buvo nustatyti visi formalumai, taikomi ir vėliau renkamiems karaliams bei kunigaikščiams. Pirmiausia buvo surašytas karaliaus vardu tam tikras raštas, vėliau vadinamas Henriko artikulais. Tai yra tarytum karaliaus sutartis su jį renkančia bajorija. Jame karalius pirmiausia pasižada: niekada nesiekti padaryti sostą paveldimu ir garantuoja, kad po jo mirties bajorija galės pati laisvai išsirinkti sau naują karalių, paskui patvirtinama Varšuvos disidentų konfederacija, garantuojama, kad seimai būsią šaukiami ne rečiau, kaip kas 2 metai, kad karalius saugosiąs krašto sienas, kad be seimo nutarimo nešauksiąs į karą visos bajorijos, o karo nepradėsiąs ir taikos nedarysiąs be senato nutarimo. Kitaip tariant, tai yra suglausta valstybės konstitucija, kuri vėliau būdavo patvirtinama visų naujųjų karalių ir išliko iki Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės pabaigos.

Be vadinamųjų Henriko artikulų, naujajam karaliui dar buvo pateiktos sąlygos, liečiančios jį patį. Jos buvo surašytos kitam rašte, vadinamam „pacta conventa“. Toksai aktas „pacta conventa“ vėliau būdavo pateikiamas kiekvienam naujam karaliui ir kiekvienam valdovui teikiamosios sąlygos bent kiek skirdavosi. Henrikas įsipareigojo nuolat laikyti prie savęs 16 senatorių patarėjų, gyventi santarvėje su Prancūzija, apmokėti Žygimanto Augusto skolas, karo atveju savo pinigais pasamdyti kariuomenę, įsteigti laivyną, leisti Lietuvos ir Lenkijos pirkliams prekiauti Prancūzijoje, apmokėti senatorių išlaidas tarpuvaldžio metu, pakelti Krokuvos akademijos mokslo lygį, iš savo lėšų apmokėti 1000 bajorų vaikų studijas Prancūzijos ir Krokuvos universitetuose, neparsivežti jokių svetimšalių, vesti Žygimanto Augusto seserį Oną. Šie abu aktai buvo ne kas kita, o tik bajorijos sutartis su karalium. Karaliui prisiimtų sąlygų nevykdant, Henriko artikulai leido jo neklausyti (tas punktas paprastai vadinamas „de non praestanda oboedientia“ – apie atsisakymą nuo paklusnumo).

Karūnacija ir valdymo mėnesiai Lietuvoje

Henrikas per savo atstovą elekciniam seime sutiko su visomis sąlygomis. Lenkų ir lietuvių delegacijoms atvažiavus į Paryžių, pats Henrikas ir jo brolis Karolis IX stengėsi kai kuriuos punktus pakeisti, bet, delegacijoms nenusileidus, su viskuo sutiko ir prisiekė. 1573 m. birželio 19 d. Henrikas Valua tapo Abiejų Tautų respublikos karaliumi. Be to, jis pasižadėjo vesti Žygimanto Augusto seserį Oną, nors jam tebebuvo tik 23 m., o jai 50 m. Atvykęs ir vainikavęsis Krokuvoje, jis savo pažadų nepaisė, vedybas su Ona vis atidėliojo ir svajojo valdyti taip, kaip buvo valdoma Prancūzija, t. y. absoliučia monarchija. Dėl to Lenkijoje, o iš dalies ir Lietuvoje, pradėjo kilti nepasitenkinimas. Tačiau tas nerimas greitai pasibaigė. Karaliavęs vos 5 mėnesius, Henrikas sužinojo, kad mirė jo brolis Karolis IX, slapta, niekam nieko nesakęs, jis išvyko į Prancūziją kur ir sėdo į sostą (jis ten karaliavo Henriko III vardu, kurs žinomas, kaip vienas iš blogiausių Prancūzijos karalių). Kai reikalaujamas jis atgal nebegrįžo, buvo paskelbtas naujas tarpuvaldis (1574 m.), ir buvo pradėta ruoštis kito karaliaus rinkimams.

Prancūzijos karalius Henrikas III

Henrikui Valua slapčia pabėgo iš Lenkijos, 1575 m. Reimso katedroje buvo karūnuotas Prancūzijos karaliumi. 1576 m. ir tapo Henriku III (Henry III). Beaulieu ediktu 1576 m. karalius suteikė hugenotams tikėjimo laisvę. Tai sukėlė prokatalikiškų jėgų pasipriešinimą. Priešų buvo priverstas palikti Paryžių. 1589 m. rugpjūčio 1 d. sužeistas Žako Klemeno, dominikonų dvasininko, netrukus mirė. Palaidotas Sen Deni bazilikoje. Kadangi nepaliko palikuonių, užbaigė Valua dinastiją, o į Prancūzijos sostą atėjo Burbonai.

Henrikas Valua Valua dinastija Gimė: 1551 rugsėjo 19 Mirė: 1589 rugpjūčio 2
Karališkieji titulai
Prieš tai: Žygimantas Senasis	Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis 1573 - 1574	Po to: Ona Jogailaitė ir Steponas Batoras
Prieš tai: Karolis IX Maksimilijonas	Prancūzijos karalius 1574 - 1589	Po to: Henrikas IV

Šaltiniai

A. Šapoka, Lietuvos istorija; Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, Kaunas, 1936 m. ISBN 5-420-00631-6