Išprievartavimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Seksualinė prievarta)
Jump to navigation Jump to search
Moterų patiriamos seksualinės prievartos (prievartavimo, žaginimo) mastai įvairiose pasaulio šalyse, WomanStats Project 2018 m. duomenys:[1]

██ Seksualinė prievarta sukelia problemų visuomenėje;

██ Seksualinė prievarta sukelia reikšmingų problemų visuomenėje;

██ Seksualinė prievarta – vienas iš didžiausių visuomenės skaudulių;

██ Seksualinė prievarta plačiai paplitusi visuomenėje;

██ Nėra duomenų.

Išprievartavimas – tai tyčinis nusikaltimas, kurio metu nusikaltimo auka priverčiama lytiškai santykiauti prieš jos valią. Priverčiama naudojant fizinę prievartą, grasinant ją tuoj pat panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis arba pasinaudojant aukos bejėgiška būkle. Jos padėtį gali sunkinti apsvaigimas nuo alkoholio, narkotikų. Seksualinė prievarta, tuo pačiu ir išprievartavimas pagal JAV įstatymus apima vaginalinį, oralinį, analinį seksą.[2][3] Susijusi su priverstine pornografija, prostitucija.[2][3]

Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas apibrėžia, kad išžaginimas yra toks lytinis nusikaltimas, kurio metu santykiaujama vaginaliniu būdu, o visi kiti seksualinės aistros tenkinimo būdai priskiriami seksualiniam prievartavimui.[4]

Išprievartavimas yra vienas sunkiausių nusikaltimų. Pagal Lietuvos įstatymus juo yra pažeidžiama suaugusių asmenų ir paauglių seksualinio apsisprendimo laisvė bei mažamečių lytinis neliečiamumas, kuris užtraukia itin griežtą baudžiamąją atsakomybę pilnamečiam asmeniui už lytinį santykiavimą su jaunesniu negu 16 m. asmeniu.[5] Pagal JAV statistiką į didžiausią rizikos grupę patenka 12–24 m. asmenys.[3] Dažniausiai prievartaujamos moterys, tačiau kartais išprievartaujami ir vyrai. Pastarieji atvejai dažnesni įkalinimo įstaigose.[2]

Kai kurios moterys dėl išprievartavimo išvis nesikreipia į teisėsaugą dėl gėdos, nenorėdamos turėti kontaktų su prievartautoju, ypač tuomet, kai prievartautojas pažįstamas, taip pat bijodamos keršto, jausdamosi pačios kaltos dėl įvykusio išprievartavimo (pavyzdžiui, jeigu jos nesipriešino), nenorėdamos kreiptis dėl savo asmeninių reikalų (lytinį gyvenimą daugelis žmonių vertina kaip asmeninį gyvenimą, apie kurį kitiems nepasakojama).[3] Tvirkinami nepilnamečiai ypač bijo kreiptis dėl pagalbos – tiek nežinodami savo teisių, tiek bijodami bendraamžių stigmos bei paties prievartautojo. Ištekėjusios moterys, patiriančios seksualinę prievartą namuose nuo sutuoktinio, gali ir nesikreipti į teisėsaugos organus dėl įvairių priežasčių (bijodamos būti išvarytos iš namų, su jomis gali būti fiziškai susidorota).[3] Iki XX a. antrosios pusės JAV ir kitose šalyse išprievartavimas santuokoje nebuvo laikomas nusikaltimu, laikant, kad santuoka kaip tokia apima sutikimą lytiniams santykiams kada panorėjus.[6]

Specifiniai kūno sužeidimai (greta bendrų sužalojimų – sumušimų, mėlynių, įdrėskimų, žaizdų ir pan.) būdingi lytinių organų sričiai. Bendri kūno sužalojimai dažniausiai būna netoli lytinių organų, ant šlaunų, pilvo, krūtinės, kaklo ir kitur.[3] Galimos ir kitos išprievartavimo pasekmės: nepageidaujamas nėštumas, užsikrėtimas lytiniu keliu plintančia liga, nerviniai ir psichikos sutrikimai (potrauminio streso sindromas, depresija).[3] Išprievartavimas gali turėti pasekmių ir tolesniame gyvenime, jeigu dėl išprievartavimo moteris ima vengti lytinio suartėjimo ir sekso, net būdama su labai artimu vyru, kuriuo ji pasitiki.[3]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „WomanStats“. www.womanstats.org. Nuoroda tikrinta 2021-01-16. 
  2. 2,0 2,1 2,2 Seksualinė prievarta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 Encyclopedia of psychology. Kazdin, Alan E. Washington, D.C.: American Psychological Association. 2000. ISBN 1-55798-650-9. OCLC 42692282. 
  4. Išžaginimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
  5. Įstatymo projektas Nr. XIP-945
  6. Rothman, Lily. „When Rape First Became a Crime in the U.S.“. Time. Nuoroda tikrinta 2017-09-08. [neveikianti nuoroda]