Išprievartavimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Seksualinė prievarta)
Moterų patiriamos seksualinės prievartos (prievartavimo, žaginimo) mastai įvairiose pasaulio šalyse, WomanStats Project 2018 m. duomenys:[1]
  Seksualinė prievarta sukelia problemų visuomenėje;
  Seksualinė prievarta sukelia reikšmingų problemų visuomenėje;
  Seksualinė prievarta – vienas iš didžiausių visuomenės skaudulių;
  Seksualinė prievarta plačiai paplitusi visuomenėje;
  Nėra duomenų.
Seksologija

Išprievartavimas – tai tyčinis nusikaltimas, kurio metu nusikaltimo auka priverčiama lytiškai santykiauti prieš jos valią. Priverčiama naudojant fizinę prievartą, grasinant ją tuoj pat panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis arba pasinaudojant aukos bejėgiška būkle. Jos padėtį gali sunkinti apsvaigimas nuo alkoholio, narkotikų. Seksualinė prievarta, kartu ir išprievartavimas pagal JAV įstatymus apima vaginalinį, oralinį, analinį seksą.[2][3] Susijusi su priverstine pornografija, prostitucija.[2][3]

Teisinis vertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas apibrėžia, kad išžaginimas yra toks lytinis nusikaltimas, kurio metu santykiaujama vaginaliniu būdu, o visi kiti seksualinės aistros tenkinimo būdai priskiriami seksualiniam prievartavimui.[4]

Išprievartavimas yra vienas sunkiausių nusikaltimų. Pagal Lietuvos įstatymus juo yra pažeidžiama suaugusių asmenų ir paauglių seksualinio apsisprendimo laisvė bei mažamečių lytinis neliečiamumas, kuris užtraukia itin griežtą baudžiamąją atsakomybę pilnamečiam asmeniui už lytinį santykiavimą su jaunesniu negu 16 m. asmeniu (tvirkinamieji veiksmai).[5]

Dažnumas ir pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal JAV statistiką į didžiausią rizikos grupę patenka 12–24 m. asmenys.[3] Dažniausiai prievartaujamos moterys, tačiau kartais išprievartaujami ir vyrai. Pastarieji atvejai dažnesni įkalinimo įstaigose.[2] Tvirkinami nepilnamečiai ypač bijo kreiptis dėl pagalbos – tiek nežinodami savo teisių, tiek bijodami bendraamžių stigmos bei paties prievartautojo.

Požymiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Specifiniai kūno sužeidimai (greta bendrų sužalojimų – sumušimų, mėlynių, įdrėskimų, žaizdų ir pan.) būdingi lytinių organų sričiai. Bendri kūno sužalojimai dažniausiai būna netoli lytinių organų, ant šlaunų, pilvo, krūtinės, kaklo ir kitur.[3] Galimos ir kitos išprievartavimo pasekmės: nepageidaujamas nėštumas, užsikrėtimas lytiniu keliu plintančia liga, nerviniai ir psichikos sutrikimai (potrauminio streso sindromas, depresija).[3] Išprievartavimas gali turėti pasekmių ir tolesniame gyvenime, jeigu dėl išprievartavimo moteris ima vengti lytinio suartėjimo ir sekso, net būdama su labai artimu vyru, kuriuo ji pasitiki.[3]

Moters išprievartavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dažnai moterys dėl išprievartavimo linkusios išvis nesikreipti į teisėsaugą dėl gėdos, nenorėdamos turėti kontaktų su prievartautoju, ypač tuomet, kai prievartautojas pažįstamas, taip pat bijodamos keršto, jausdamosi pačios kaltos dėl įvykusio išprievartavimo (pavyzdžiui, jeigu jos nesipriešino), nenorėdamos kreiptis dėl savo asmeninių reikalų (lytinį gyvenimą daugelis žmonių vertina kaip asmeninį gyvenimą, apie kurį kitiems nepasakojama).[3] Ištekėjusios moterys, patiriančios seksualinę prievartą namuose nuo sutuoktinio, gali ir nesikreipti į teisėsaugos organus dėl įvairių priežasčių (bijodamos būti išvarytos iš namų, su jomis gali būti fiziškai susidorota).[3] Iki XX a. antrosios pusės JAV ir kitose šalyse išprievartavimas santuokoje nebuvo laikomas nusikaltimu, laikant, kad santuoka kaip tokia apima sutikimą lytiniams santykiams kada panorėjus.[6]

Dėl išprievartavimo galimas nėštumas, kurio tikimybė labiausiai priklauso nuo nebarjerinės kontracepcijos naudojimo. Etiopijoje atliktas paauglių tyrimas parodė, kad tarp tų, kurie pranešė apie išprievartavimą, 17 % nuo prievartautojo pastojo[7] – šis procentas panašus į Meksikos prievartavimo krizių centrų duomenis, kur tokių atvejų yra 15–18 %. Jungtinėse Valstijose trejus metus vykdytas tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 4 000 moterų, atskleidė, kad nacionalinis išprievartavimo nėštumo procentas buvo 5,0 % vienam išprievartavimui 12–45 metų aukų amžiaus grupėje, o tai kasmet lemia daugiau nei 32 000 dėl išprievartavimo kilusių nėštumų.[8] Kai kurių mokslininkų įsitikinimu, moterys, kurios seksualinę prievartą patiria ankstyvame amžiuje, yra labiau linkusios savo seksualumą matyti kaip kažką, kas joms nepriklauso.[9][10][11]

Atvejai, kuomet moterys išprievartauja moteris, taip pat galimi: dažniausiai tai įvyksta fingeringo, oralinio sekso ar tribadijos būdu.[12] Anot JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro (CDC) 2010 m. darytos telefoninės apklausos, 43,8 % lesbiečių tikino bent kartą gyvenime buvusios išprievartautos, patyrusios fizinį smurtą arba persekiojamos. 67,4 % iš jų savo seksualinio išnaudojimo kaltininkais nurodė moteris. Maždaug 1 iš 8 lesbiečių (13,1 %) tvirtino, kad pranešusios apie išprievartavimo atvejį neįvardijo prievartautojo lyties.[13]

Vyro išprievartavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyrų išprievartavimai neretai būna itin stigmatizuojami: mažiau nei 1 iš 10 vyrų, kurie buvo išprievartauti kito vyro, linkę pranešti apie patirtą seksualinę prievartą. Neretai išprievartauti vyrai nesulaukia pagalbos, o teisinė sistema nėra deramai paruošta reaguoti į tokio pobūdžio nusikaltimus.[14] Kai kurie Jungtinės Karalystės epidemiologiniai tyrimai byloja, kad vyrų išprievartavimo atvejai dažnesni homoseksualų bendruomenėse.[15]

Pasak kai kurių tyrimų, apie vyrų ir moterų išprievartavimus kalėjime pranešama žymiai rečiau, nei apie išprievartavimus laisvėje. Atvejai, kuomet vyrai prievartauja vyrus, dažnai sutinkami ir karo metais, kuomet siekiama įbauginti, kankinti ar pažeminti priešą.[16] Pavyzdžiui, Sirijos pilietinio karo metu vyrai belaisviai patyrė seksualinę prievartą: jie buvo verčiami sėstis ant sudaužyto stiklinio butelio liekanų, prie jų lytinių organų buvo pririšami sunkūs vandens maišai, aukos būdamos verčiamos žiūrėti, kaip pareigūnas prievartauja kitą belaisvį.[17]

Atvejai, kuomet moterys išprievartauja vyrus, palyginti su kitomis seksualinio smurto formomis yra itin menkai ištirti, o turima statistika šiuo klausimu skiriasi.[18] Vyrai, kuriuos išprievartavo moterys, dažnai susiduria su socialiniais, politiniais ir teisiniais dvigubais standartais.[19] Anot vienos apklausos, seksualinę prievartą patyrė 23,4 % moterų ir 10,5 % vyrų respondentų, tuo tarpu 6,6 % moterų bei 10,5 % vyrų tvirtino, kad juos bandė išprievartauti.[20] JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro (CDC) tyrimo 2010–2012 m. duomenimis, 1 iš 17 vyrų (5,9 %) bent kartą gyvenime buvo priverstas užsiimti lytine penetracija.[21] Pasak šios apklausos, vyrai apie juos seksualiai išnaudojančias moteris dažniausiai pranešdavo, kuomet pastaruosius versdavo užsiimti lytine penetracija (2012 m. – 78,5 %, 2010 m. – 79,2 %), prieš juos taikė psichologinę prievartą siekdamos intymumo (2012 m. – 81,6 %, 2010 m. – 83,6 %) arba šie patirdavo nepageidaujamą seksualinį kontaktą (2012 m. – 53,0 %, 2010 m. – 53,1 %).[21] Vis dėlto tarp visų apklaustų nukentėjusiųjų, kurie buvo išprievartauti penetracijos būdu, 86,5 % savo seksualiniais išnaudotojais įvardijo vyrus[21] (2010 m. apklausoje šis skaičius siekė 93,3 %). 2008 m. tyrimo duomenimis, beveik pusė iš 98 apklaustų vyrų (46 %), kurie pranešė apie kažkokio pobūdžio patirtą seksualinę prievartą, vėliau buvo moterų engiami.[22]

Kai kuriose šalyse būta atvejų, kuomet lytiškai santykiauti priversti nepilnamečiai berniukai bei jaunuoliai teismo sprendimu buvo priversti mokėti alimentus suaugusioms moterims, kurios nuo jų pastojo.[23][24][25]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „WomanStats“. www.womanstats.org. Nuoroda tikrinta 2021-01-16.
  2. 2,0 2,1 2,2 Seksualinė prievarta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 Encyclopedia of psychology. Kazdin, Alan E. Washington, D.C.: American Psychological Association. 2000. ISBN 1-55798-650-9. OCLC 42692282.{{cite book}}: CS1 priežiūra: others (link)
  4. Išžaginimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
  5. Įstatymo projektas Nr. XIP-945
  6. Rothman, Lily. „When Rape First Became a Crime in the U.S.“. Time. Nuoroda tikrinta 2017-09-08.[neveikianti nuoroda]
  7. Mulugeta, E; Kassaye, M; Berhane, Y (1998). "Prevalence and outcomes of sexual violence among high school students". Ethiopian Medical Journal. 36 (3): 167–74. PMID 10214457.
  8. Holmes, MM; Resnick, HS; Kilpatrick, DG; Best, CL (1996). "Rape-related pregnancy: estimates and descriptive characteristics from a national sample of women". American Journal of Obstetrics and Gynecology. 175 (2): 320–4, discussion 324–5. doi:10.1016/S0002-9378(96)70141-2. PMID 8765248.
  9. Jewkes, R; Vundule, C; Maforah, F; Jordaan, E (2001). "Relationship dynamics and adolescent pregnancy in South Africa". Social Science & Medicine. 52 (5): 733–44. doi:10.1016/s0277-9536(00)00177-5. PMID 11218177.
  10. Boyer, D.; Fine, D. (1992). "Sexual abuse as a factor in adolescent pregnancy". Family Planning Perspectives. 24 (1): 4–19. doi:10.2307/2135718. JSTOR 2135718. PMID 1601126.
  11. Roosa, M. W.; Tein, J. Y.; Reinholtz, C.; Angelini, P. J. (1997). "The relationship of childhood sexual abuse to teenage pregnancy" (PDF). Journal of Marriage and the Family. 59 (1): 119–130. doi:10.2307/353666. JSTOR 353666. Archived from the original (PDF) on 2012-03-09. Nuoroda tikrinta 2011-10-01.
  12. Girshick, Lori B. „Woman-to-Woman Sexual Violence: Does She Call It Rape? [Moters tarpusavio seksualinis smurtas: ar ji tai vadina išprievartavimu?]“ (anglų k.). The Northeastern Series on Gender, Crime, and the Law. Bostonas: Northeastern University Press, 2000, ISBN 1-55553-527-5.
  13. „National Intimate Partner and Sexual Violence Survey: 2010 Findings on Victimization by Sexual Orientation [Nacionalinė intymių partnerių ir seksualinio smurto apklausa: 2010 m. seksualinės orientacijos viktimizacijos išvados].“ (PDF) (anglų k.). Centers for Disease Control and Prevention. Nuoroda tikrinta 14 September 2015.
  14. „Male rape victims left to suffer in silence [Išprievartauti vyrai paliekami kentėti tyloje].“ (anglų k.). abc.net.au. Originalas archyvuotas 2001-02-09. Nuoroda tikrinta 2007-05-30.
  15. Doherty, Kathy; Anderson, Irina (2004). „Making sense of male rape: constructions of gender, sexuality and experience of rape victims [Vyrų išprievartavimų prasmė: išžaginimo aukų lyties, seksualumo ir patirties konstrukcijos].“ (anglų k.). Journal of Community & Applied Social Psychology. 14 (2): 85–103. doi:10.1002/casp.765. ISSN 1099-1298.
  16. Storr, Will (2011-07-17). „The rape of men: the darkest secret of war [Vyrų išprievartavimas: tamsiausia karo paslaptis].“ (anglų k.). The Observer. Londonas: Guardian.co.uk. Nuoroda tikrinta 2011-07-17. Citata: „Seksualinis smurtas yra vienas baisiausių karo ginklų, teroro įrankis, naudojamas prieš moteris. Tačiau daugybė vyrų taip pat yra aukos.“
  17. Amnesty International. 2012. „'I Wanted to Die': Syria's torture survivors speak out [„Aš norėjau mirti“: kankinimus Sirijoje išgyvenusieji prabyla].“ (anglų k.). Originalas iš „Wayback Machine“ archyvuotas 2013-03-10. Londonas: Amnesty International Publications.
  18. Fisher, Nicola. „An overview of the literature on female-perpetrated adult male sexual victimization [Literatūros apie moterų vykdomą suaugusių vyrų seksualinę viktimizaciją apžvalga].“ (PDF) (anglų k.). University of Kent. Nuoroda tikrinta 2015-09-06.
  19. Myriam Denov (2004). „Perspectives on female sex offending: a culture of denial [Moterų seksualinio nusikaltimo perspektyvos: neigimo kultūra].“ (anglų k.). Ashgate Publishing, Ltd. ISBN 978-0-7546-3565-9.
  20. Fiebert, Martin S. (2000). „References Examining Men as Victims of Women's Sexual Coercion [Literatūros šaltiniai, tiriantys vyrus kaip moterų seksualinės prievartos aukas].“ (anglų k.). Sexuality and Culture. 4 (3): 81–88. doi:10.1007/s12119-000-1023-7. S2CID 144601151.
  21. 21,0 21,1 21,2 Smith, S. G.; Chen, J.; Basile, K. C.; Gilbert, L. K.; Merrick, M. T.; Patel, N.; Walling, M.; Jain, A. (2012). „The National Intimate Partner and Sexual Violence Survey: 2010–2012 State Report [Nacionalinis intymių partnerių ir seksualinio smurto tyrimas: 2010–2012 m. valstybinė ataskaita].“ (PDF) (anglų k.). Atlanta: Division of Violence Prevention, National Center for Injury Prevention and Control, Centers for Disease Control and Prevention. 25–26, 31–32 p. Nuoroda tikrinta 2017-11-07.
  22. Weiss, K. G. (2008). „Male Sexual Victimization: Examining Men's Experiences of Rape and Sexual Assault [Vyrų seksualinė viktimizacija: vyrų išprievartavimo ir seksualinės prievartos patirties tyrimas].“ (anglų k.). Men and Masculinities. 12 (3): 275–298. doi:10.1177/1097184X08322632. ISSN 1097-184X. S2CID 145351339.
  23. „Court Tells Youth to Support Child He Fathered at Age 13 [Teismas nusprendė, kad tėvu tapęs trylikametis turi remti savo vaiką].“ (anglų k.). New York Times. 1993-03-06. Nuoroda tikrinta 2016-03-20.
  24. „Arizona Is Requiring A Male Statutory Rape Victim To Pay Child Support [Arizona išprievartauto nepilnamečio reikalauja mokėti alimentus už vaiko išlaikymą].“ (anglų k.). Business Insider. 2014-09-02. Nuoroda tikrinta 2016-03-20.
  25. „Statutory Rape Victim Ordered To Pay Child Support [Išžagintam nepilnamečiui nurodyta mokėti vaiko alimentus].“ (anglų k.). Chicago Tribune. 1996-12-22. Nuoroda tikrinta 2016-03-20.