Pusiaujo Gvinėjos istorija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Pusiaujo Gvinėjos istorija – dabartinės Pusiaujo Gvinėjos teritorijoje egzistavusių tautų ir valstybinių junginių istorija. Kaip atskiras politinis vienetas Pusiaujo Gvinėja susiformavo tik pačioje XX a. pradžioje. Iki tol jos istorija buvo neatsiejamai susijusi su kitų Kongo džiunglių teritorijų bei gretimų salų istorija.
Pirmieji gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmieji gyventojai Pusiaujo Gvinėjos žemyninėje teritorijoje buvo pigmėjai, kurių pavienės gyvenvietės iki šiol išlikę dabartinio Rio Munio Šiaurės rytų dalyje. Salos, tuo tarpu, ilgą laiką buvo neapgyvendintos. Nėra galutinai aišku dėl Bioko salos ir jos gyventojų bubių. Vienos teorijos teigia, kad bubiai atsikėlė jau prieš mūsų erą, tuo tarpu kitos teorijos jų atsikėlimą sieja su XIII a.
Ikikolonijinis laikotarpis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dėl tropinių sąlygų, t. y. dėl to, kad didžiuma šalies apaugusi atogrąžų miškais, žemyninės Pusiaujo Gvinėjos teritorijoje nesusiformavo jokia aukštesnė afrikinė kultūra.
Vienintelė išimtis buvo Bioko salos bubiai, kurie nuo maždaug XIII a. palaikė ryšius su ibibijais šiaurėje, suformavo pirmuosius valstybinius junginius, buvo įjungti į Kalabaro karalystės prekybinę sistemą. Būtent ši sala tapo svarbiausia Pusiaujo Gvinėjos istorijos dalimi.
Portugalų keliautojas Fernão do Pó tapo pirmuoju europiečiu atradusiu Bioko salą 1472 m., kurią pavadino Formosa („Grožis“). Vėliau pervadinta atradėjo vardu.
1474 m. Fernando Po ir Anobono salos (kaip ir tarpe esančios San Tomė ir Prinsipė) tapo Portugalijos kolonijomis. Portugalai oficialiai pretendavo bei tyrinėjo ir žemyno Kongo džiunglių pakrantes, tačiau dėl sunkių gamtinių sąlygų jų nekolonizavo. Maždaug tuo metu portugalai atkėlė pirmuosius gyventojus į negyvenamas salas (tarp jų Anoboną). Dauguma jų kildinami iš dabartinės Angolos teritorijos (tuometinės Kongo imperijos).
XVII a. regione sustiprėjo portugalų konkurencija su Nyderlandais, tačiau Portugalai šią kovą laimėjo.
1778 m. visą didžiulę Kongo džiunglių pakrančių teritoriją (nuo Nigerio iki Ogovės upių), taip pat ir Bioko bei Anobono salas Portugalija perleido Ispanijai mainais į žemes Amerikoje.
Tačiau tropinės ligos, sunkios gyvenimui sąlygos labai stabdė krašto kolonizaciją ir nė vienai kolonijinei valstybei nepavyko įsitvirtinti. Kolonizaciją stabdė ir XVIII a. Bioke susikūrusi bubių valstybė, kurios monarchai priešinosi europiečiams. XIX a. pradžioje žemyninėje Pusiaujo Gvinėjoje įvyko svarbūs etniniai pokyčiai, kurių metu beveik išnaikinti senieji gyventojai pigmėjai. Tuo metu teritoriją iš šiaurės užplūdo bantų gentys beti-pahuinai, kurie greitai užmezgė kontaktus su europiečiais, tapdami prekybiniais tarpininkais su džiunglių tautomis.
Kolonizacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1827 m. – 1843 m. Pusiaujo Gvinėjos salose veikė Jungtinės Karalystės bazė kovai su prekybą vergais, vėliau perkelta į Sierą Leonę pagal susitarimą su Ispanija, kuri susigrąžino teritorijas ir ėmė jas eksploatuoti, introdukuodama kakavos kultūrą. 1900 m. sutartimi su Prancūzija buvo nustatytos žemyninės valstybės sienos.
1926 m. – 1959 m. visos Pusiaujo Gvinėjos teritorijos buvo sujungtos į koloniją Ispanijos Gvinėją. 1959 m. kolonija buvo panaikinta, ir jau suteiktas kitas statusas: ji traktuota kaip viena Ispanijos provincijų.
Ispanų viešpatavimo metais Bioko sala išliko ekonominiu, kultūriniu, politiniu šalies centru. Čia buvo ir sostinė Santa Izabelė. Bioko gyventojai bubiai buvo laikomi privilegijuota klase, jie turėjo geresnes galimybes į išsilavinimą. Ispanai šalyje didino raštingumą, ekonomiką, sveikatos apsaugą, todėl nepriklausomybės metais tai buvo ekonomiškai viena labiausiai išsivysčiusi Afrikos šalių: jos BNP per capita siekė 332.
Nepriklausomybė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1968 m. rugsėjį Francisco Macías Nguema buvo išrinktas pirmuoju Pusiaujo Gvinėjos prezidentu. Tų pačių metų spalio 12 d. Pusiaujo Gvinėja paskelbė nepriklausomybę.
Jau nepriklausomybės judėjimo laikais šalyje prasidėjo trintis tarp dviejų didžiausių tautinių grupių: Bioko salos bubių ir žemyno fangų. Nors pastarųjų buvo dauguma (apie 80 proc. visų gyventojų), bubiai iki tol buvo privilegijuoti. Todėl, baimindamiesi fangų viešpatavimo, bubiai siekė Bioko salos nepriklausomybės. Tačiau tai nepavyko.
Tautinių neramumų fone pirmasis prezidentas Francisco Macías Nguema (fangų kilmės) įvedė šalyje diktatūrą, tapdamas prezidentu iki gyvos galvos. Prezidento teroro metu buvo vykdomas bubių genocidas, dėl ko daugybė jų pabėgo arbe buvo išžudyti. Prezidento valdymo metu šalys neteko apie trečdalio gyventojų, sunaikinta iki tol gerai veikusi transporto, vandens, elektros, sveikatos apsaugos sistema. Šalyje uždarytos mokyklos, uždraustos bažnyčios, pakeista dauguma europinių pavadinimų.
1979 m. prezidento sūnėnas Teodoro Obiang Nguema Mbasogo įvykdė karinį perversmą ir tapo antruoju šalies prezidentu. Jo metu Macias Nguema buvo nužudytas. Teodoro Obiang Nguema Mbasogo (valdantis iki šiol), pradėjo šalies atstatymo darbus. Jo valdymo metais reiškiasi lėtas šalies kilimas.
Alžyras · Angola · Beninas · Bisau Gvinėja · Botsvana · Burkina Fasas · Burundis · CAR · Čadas · Dramblio Kaulo Krantas · Džibutis · Egiptas · Eritrėja · Etiopija · Gabonas · Gambija · Gana · Gvinėja · Kamerūnas · Kenija · Komorai · Kongas · Kongo DR · Lesotas · Liberija · Libija · Madagaskaras · Malavis · Malis · Marokas · Mauricijus · Mauritanija · Mozambikas · Namibija · Nigerija · Nigeris · Pietų Afrika · Pietų Sudanas · Pusiaujo Gvinėja · Ruanda · San Tomė ir Prinsipė · Seišeliai · Senegalas · Siera Leonė · Somalis · Sudanas · Svazilandas · Tanzanija · Togas · Tunisas · Uganda · Vakarų Sachara · Zambija · Zimbabvė · Žaliasis Kyšulys