Pryšmančiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Portal.svg
Pryšmančiai
Pryšmančiai200906154.JPG
Pryšmančių dvaro griuvėsiai

Pryšmančiai
Koordinatės 55°53′20″š. pl. 21°10′19″r. ilg. / 55.889°š. pl. 21.172°r. ilg. / 55.889; 21.172 (Pryšmančiai)Koordinatės: 55°53′20″š. pl. 21°10′19″r. ilg. / 55.889°š. pl. 21.172°r. ilg. / 55.889; 21.172 (Pryšmančiai)
Apskritis Klaipėdos apskrities vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė Kretingos rajono savivaldybės vėliava Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija Vydmantų seniūnija
Gyventojų skaičius 313 (2011 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka: PryšmančiaiVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Pryšmañčiai
Kilmininkas: Pryšmañčių
Naudininkas: Pryšmañčiams
Galininkas: Pryšmančiùs
Įnagininkas: Pryšmañčiais
Vietininkas: Pryšmañčiuose
Pryšmančių kapinynas

Pryšmančiaikaimas pietvakarinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, 2 km į vakarus nuo Kretingos, prie kelio  2317  VydmantaiKretinga  ir Tenžės upelio.

Seniūnaitijos centras. Veikia 6 vėjo jėgainės.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apylinkėse gyventa jau žalvario amžiuje. Apie tai liudija Patenžės durpyne rasti žalvarinis įmovinis ietigalis ir įvijinis smeigtukas.[2] Rytinėje kaimo dalyje yra IIV a. kapinynas, vadinamas Varnų pušynėliu, ir VIIXIII a. kapinynas, vadinamas Švedkapiu. Tarp kapinynų Tenžės dešiniojo kranto šlaite stūkso akmuo, vadinamas Laumės kūliu.

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Pryšmančiai paminėti 1566 m. Kretingos valsčiaus inventoriuje. Kaimas priklausė Kretingos vaitijai, o jo žemės plytėjo abipus Tenžės upės. Rytuose ir šiaurėje jos ribojosi su Kretingos ir Kvecių, vakaruose – su Palangos seniūnijos Virkštininkų (dab. Vydmantai), pietuose – su Prūsijos kunigaikštystės žemėmis. Pryšmančiuose gyveno 40 žemdirbių šeimų, kurios iš Kretingos dvaro savininkų nuomojo 40 valakų (880 hektarų) ariamos žemės bei 6 valakus (132 hektarus) ganyklų ir šienaujamų pievų.

Per XVIIXVIII a. karus dėl Livonijos ordino žemių, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neteko dalies pasienio teritorijų – vokiečiai užgrobė pietinę dalį Pryšmančių, Virkštininkų ir Kretingos kaimų žemių, kurių nebegrąžino. 1709-1711 m. kaimą nusiaubė maro epidemija. Mirę kaimiečiai buvo laidojami dvejose kapinėse. Senosios kapinės veikė šalia II–V a. kapinyno, Varnų pušynėlio kalvoje, prie Gadeikupio. Daugėjant mirštančiųjų, kitos kapinės buvo įrengtos arčiau gyvenvietės, prie Rąžės upelio. XVIII a. pabaigoje kapines uždarius, abi buvo pavadintos Marų kapeliais, o mirusiesiems atminti pastatyti monumentalūs kryžiai ir stogastulpiai.

1771 m. Pryšmančiuose gyveno 38 šeimos, prie kelio į Palangą stovėjo medinė smuklė, kurioje keleiviai galėjo pavalgyti ir pernakvoti.[3] XIX a. pirmoje pusėje Kretingos dvarininkai grafai Zubovai kaimo žemėse įkūrė Pryšmančių dvarą, kurį sudarė du ūkiniai padaliniai – Pryšmančių ir Platonavo palivarkai. Dvaro administracinis centras įsikūrė Pryšmančiuose, o sodybos pastatai iškilo abipus Kretingos–Palangos, o dalis – prie Pryšmančių–Liepynės kelio. Kuriant dvarą, kaimo sodybos buvo nugriautos, o teisę į nuomotą žemę praradę valstiečiai paversti kumečiais ir apgyvendinti prie dvaro centre pastatytuose kumetynuose. Pryšmančiai neteko dalies žemės, buvusios kairiajame Tenžės krante. Jas Kretingos dvaro valdytojai prijungė prie Kretingos kaimo žemėje įkurto palivarko, kurį kunigaikščio Platono Zubovo garbei pavadino Platonavu. 1841 m. Pryšmančių dvaro administratorius pulkininkas Zegerkrancas apsodino spygliuočių medžių mišku nedirbamas ir nederlingas Pryšmančių palivarko žemes, esančias paribyje su Virkštininkų kaimu. Taip atsirado Pryšmančių miškas.

Nuo XVII a. pradžios Pryšmančiai priklausė Kretingos parapijai. Jų gyventojų dvasiniu gyvenimu rūpinosi bernardinai (pranciškonai observantai) kunigai. 1827 m. kaime buvo 26 katalikų kiemai,[4] 1846 m. – 18 dūmų.[5]

XIX a. pradžioje prie Palangos kelio pastatytame akmenų mūro pastate buvo įkurdinta Rusijos imperijos pasienio sargybos užkarda. Pasienio sargybiniai budėjo RusijosVokietijos pasienyje, gaudydavo ir bausdavo kontrabandininkus ir kitus sienos pažeidėjus. Ypač spaudos draudimo metais rusų žandarai persekiojo knygnešius, kuriuos bausdavo didelėmis piniginėmis baudomis, sodindavo į kalėjimą ar net ištremdavo į Sibirą.

Pryšmančių dvaras XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje priklausė grafams Tiškevičiams. 1913 m. gegužės 16 d. dvaro kumečiai ir samdomi darbininkai bandė streikuoti. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje grafui Aleksandrui Tiškevičiui su šeima pasitraukus į Rusiją, vokiečių okupacinė valdžia dvarą nusavino. Dvare pagaminta žemės ūkio produkcija, Pryšmančių miške iškirsta mediena buvo gabenama į Vokietiją. Apie 1916 m. vokiečiai iškirto pušynus, augusius ant abejų Marų kapelių.

Pryšmančių dvare 1920 m. gyveno 18 katalikų šeimų,[6] o 1923 m. buvo 7 kiemai.[7] Vykdant Lietuvos žemės reformą, 1926 m. dvaras buvo išparceliuotas. Jo žemes valstybė nusavino ir išdalino kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės dalyvavusiems kariams savanoriams ir dvaro kumečiams, kurie atkūrė Pryšmančių kaimą. Dvaro centrą su 80 hektarų žemės valstybė grafui Aleksandrui Tiškevičiui išnuomavo, o vėliau atidavė kaip kompensaciją už kitas nusavintas žemes.

Tarpukariu Pryšmančių žemės ribojosi su Klaipėdos kraštu. 1939 m. Vokietijai kraštą aneksavus, buvo įkurta Pasienio policijos Kretingos rajono Pryšmančių sargyba, kurią sudarė 12 policininkų, saugojusių sieną nuo Kretingos iki Palangos. 1940 m. Lietuvą okupavus Raudonajai armijai, sienos apsauga ėmė rūpintis NKVD pasienio kariuomenė. Enkavedistai evakavo iš pasienio zonos visus gyventojus, nugriovė joje stovėjusias sodybas, įrengė apsaugines kontrolines juostas ir įtvirtintas kliūtis. 1940 m. vasarą į Pryšmančių dvarą gyventi persikėlė grafas Aleksandras Tiškevičius su sūnumi, Lietuvos kariuomenės atsargos karininku Kazimieru Tiškevičiumi ir dukra Imakulata. Tačiau evakuodami pasienio zonos gyventojus, enkavedistai netrukus juos iškeldino į Židikus.

Po karo Pryšmančių dvaras tapo Kretingos tarybinio ūkio skyriumi, o kaimo gyventojai buvo paversti žemės ūkio darbininkais. Per masinius trėmimus iš Pryšmančių į Irkutską, Krasnojarsko kraštą buvo išvežtos kelios šeimos. Vėliau Pryšmančiai tapo Vydmantų agroprekybinio tarybinio ūkio pagalbine gyvenviete. Būdama netoli Kretingos ir Palangos, gyvenvietė išvengė liūdno daugelio Lietuvos kaimų likimo, neištuštėjo, o toliau auga.[8] 2008 m. nutiestas vandentiekio ir nuotėkų tinklas.[9]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVIXVIII a. Kretingos vaitija, Kretingos valsčius
18611915 m. Kretingos valsčius, Telšių apskritis
19151950 m. Kretingos valsčius, Kretingos apskritis
19541988 m. Rūdaičių apylinkė, Kretingos rajonas
19881995 m. Kretingos apylinkė, Kretingos rajonas
19952009 m. Kretingos seniūnija, Kretingos rajono savivaldybė, Klaipėdos apskritis
nuo 2009 m. Pryšmančių seniūnaitijos centras, Kretingos seniūnija, Kretingos rajono savivaldybė, Klaipėdos apskritis


Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1827 m. ir 2011 m.
1827 m. 1923 m.sur. 1959 m.sur.[10] 1979 m.sur. 1986 m.[11] 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur.
221 161 238 257 263 263 326 313


Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė

Kultūros paveldas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vietovardžių žodynas (LKI, 2007 m.)
  2. Tautos kilmė - iš elektroninių knygų serijos „Lietuva“
  3. Lietuvos valstybės istorijos archyvas. - F. SA, b. 19548
  4. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius. - F. 39, b. 107. - L. 23
  5. Michał Gadon. Opisanie powiatu Telszewskiego w gubernii Kowieńskiej w dawnem Xięstwie Żmujdzkiem polożonego. - Wilno, 1846
  6. Lietuvos mokslų akademijos Rankraščių skyrius. - F. 39, b. 177. - L. 63
  7. Lietuvos apgyventos vietos. - Kaunas, 1925. - P. 115
  8. Julius Kanarskas. Pryšmančiai: Kretingos parapijos kaimai. - Kretingos pranciškonai.lt
  9. Vakarų ekspresas - 2009 m. rugpjūčio 3 d.
  10. Pryšmančiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 921 psl.
  11. Pryšmančiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 450 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]