Praporščikas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rusijos imperijos armijos laipsniai
Dabartinis laipsnis Carinis laipsnis
(1884–1917)
pulkininkas pulkininkas
papulkininkis papulkininkis
majoras kapitonas
kapitonas štabskapitonas
vyresnysis leitenantas poručikas
leitenantas paporučikis
jaunesnysis leitenantas praporščikas
- zauriadpraporščikas
- papraporščikis
viršila feldfebelis
vyresnysis seržantas vyresnysis puskarininkis
seržantas -
jaunesnysis seržantas jaunesnysis puskarininkis
jefreitorius jefreitorius
eilinis eilinis

Praporščikas (rus. прапорщик, iš sen.slav. прапор 'vėliava') – karinis laipsnis Rusijos, TSRS ir kai kurių iš TSRS susidariusių valstybių armijose.

Rusijos armijoje praporščikai visada užėmė vietą tarp vyriausiųjų puskarininkių (seržantų) ir leitenantų. Maždaug atitiko jaunesniojo leitenanto laipsnį.

Carinės Rusijos armijoje jie buvo pats žemiausias karininko laipsnis (14-osios, vėliau 13-osios klasės pagal Rangų lentelę laipsnis). Už praporščikus žemesni laipsniai buvo zauriadpraporščikas ir papraporščikis, bet šie buvo aukščiausi puskarininkių laipsniai.

Pagal kilmę laipsnio pavadinimas artimas terminui ensign (angl. ensign 'vėliava' ir 'karininko laipsnis'), kuris atitinka jaunesnįjį leitenantą, carinės Rusijos chorunžį ir paporučikį.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1649 m. caro Aleksejaus Michailovičiaus įsakymu „praporščikais“ buvo pavadinti vėliavnešiai, paskirti iš narsiausių, fiziškai tvirtų, mūšiuose patikrintų karių.

Reguliariąją kariuomenę kūręs Petras I 1712 m. įvedė praporščiko laipsnį kaip patį pirmąjį (jauniausią) pėstininkų ir kavalerijos karininko laipsnį. Anksčiau šis laipsnis vadinosi „fendrikas“ (rus. фендрик, iš vok. Fahnrich, kuris iš vok. Fahne „vėliava“).

1811 m. praporščiko laipsnis atsirado ir artilerijoje. 1884 m. praporščiko laipsnis buvo panaikintas kaip taikos meto karinis laipsnis, jis galėjo būti suteikiamas tik karo metu. Nuo 1886 m. jį galėjo turėti tik jauniausieji atsargos karininkai.

Iki 1917 m. praporščiko laipsnį suteikdavo asmenims, baigusiems paspartintus karo mokyklų ar praporščikų mokyklų kursus ir išlaikiusiems specialius egzaminus. Karo metu praporščiko laipsnį galėdavo suteikti puskarininkiams, turėjusiems aukštąjį ar vidurinį išsilavinimą, už kovinius nuopelnus (be egzaminų).

Praporščikai paprastai būdavo būrių vadais arba užimdavo kitas šio lygio pareigas.

1917 m. praporščiko laipsnį Tarybų Rusijoje panaikino, bet jis 1917–1921 m. buvo išlikęs Baltojoje armijoje.

TSRS ir dabartinė Rusija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1917–1972 m. Raudonojoje ir Tarybinėje armijose praporščiko laipsnio nebuvo.

1972 m. sausio 1 d. TSRS ginkluotosiose pajėgose buvo įvestas praporščiko ir mičmano (laivyne) laipsniai. Praporščikai ir mičmanai ėmė sudaryti atskirą kariškių kategoriją. Savo tarnybine padėtimi, pareigomis ir teisėmis jie užima vietą, artimą jaunesniesiems karininkams. Praporščikai ir mičmanai yra artimiausi karininkų pagalbininkai ir kareivių bei seržantų (jūrininkų ir viršilų) viršininkai. Praporščiko laipsnis paprastai suteikiamas baigus atitinkamą mokyklą. 1981 m. įvestas „vyresniojo praporščiko“ laipsnis.

Ketinimai panaikinti praporščikų laipsnius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2008 m. spalio 23 d. žiniasklaida iš šaltinio Rusijos Gynybos ministerijoje sužinojo apie pradedamą praporščikų ir mičmanų instituto ir jų laipsnių panaikinimą iki 2009 m. gruodžio 1 d. Numatoma perkelti į kitas pareigas ar paleisti į atsargą apie 140 000 praporščikų ir mičmanų. Tai aiškinama tuo, kad praporščikų ir mičmanų institutas neatitinka šiuolaikinės Rusijos armijos prioriteto kurti aukštą profesionalų seržantų kontraktininkų korpusą.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]