Vasco da Gama

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vaskas da Gama
portug. Vasco da Gama
Vasco da Gama - 1838.png
Gimė: apie 1469 m.
Sinesas, Alentežas, Portugalija
Mirė: 1524 m. gruodžio 24 d. (~55 metai)
Kočis, Indija
Veikla: portugalų jūrininkas, jūrų kelio iš Europos į Indiją atradėjas.
Commons-logo.svg Vikiteka: Vasco da GamaVikiteka

Vaskas da Gama (portug. Vasco da Gama, g. apie 1469 m. Sinesas, Alentežas, Portugalija – m. 1524 m. gruodžio 24 d. Kočis, Indija) – portugalų jūrininkas, jūrų kelio iš Europos į Indiją atradėjas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Vaskas da Gama gimė 1469 ar 1470 m. Sinese, nedideliame uoste Alentežo provincijoje. Nedaug žinoma apie jo jaunystę. Pagal Antonio de Limos, V. da Gama kilo iš aukšto luomo šeimos, apie kurią užsiminta net 1166 m., nors apie vyriška linija be „baltų dėmių“ žinoma nuo 1280 m., iki Alvaro da Gamos, kurio palikuonis buvo jo tėvas Estêvão da Gama, einantis Sineso miesto gubernatoriaus Alcaide Mor ir teisėjo ('Commendador') funkcijas. Vasko da Gamos mama, Isabelė Sodra, buvo anglė. Vaskas buvo jų trečiasis sūnus (vyriausiasis buvo Paulas da Gama). Kaip didikas, taip pat gubernatoriaus ir teisėjo sūnus, Vaskas gavo aukštąjį išsilavinimą Lisabonoje, kurioje praleido jaunystę. 1484 m. tapo jūrininku. Yra žinoma, kad tarp 1484 m. ir 1492 m. studijavo astronomiją ir navigaciją Evoros mokykloje. 1492 m. vadovavo Portugalijos kolonijos gynybai nuo prancūzų Gvinėjos krantuose.

Jūrų kelionės[taisyti | redaguoti kodą]

XV a. Portugalijos navigacijos mokykla daug prisidėjo prie žinių apie Afrikos krantus. Visa tai XV a. gale baigėsi Afrikos apiplaukimu ir kelio į Indiją aplink Afriką atradimu. Indija tuo metu buvo turtinga įvairių prieskonių.

1488 m. Bartolomėjus Diasas grįžo iš kelionės po pietinius Afrikos krantus, kuriuos pavadino Buržo kyšuliu (paskui pavadinimas pakeistas Gerosios Vilties kyšuliu), pasiekė Fish River upę (dabar Pietų Afrikos Respublika), o Pedro de Corvilhã išplaukė iš Indijos ir pasiekė trasą, kuria iš kitos buvės buvo plaukęs B. Diasas. Teliko tas dvi trasas sujungti į vieną.

Šita užduotis buvo patikėta Vasko tėvui Estevão da Gama, tačiau šis mirė dar neprasidėjus pasiruošimui. Tada ekspedicijos vadovu buvo paskirtas jo sūnus Vaskas. Jis išplaukė 1497 m. liepos 8 d. su „Santa Maria de Belém“, iš Lisabonos uosto, netoli Ermida do Restelo koplyčios, pastatytos Henriko Jūrininko. Toje koplyčioje Vaskas da Gama ir jo įgula meldėsi naktį prieš išplaukimą, siekdami įamžinti jūrų kelio į Indiją atradimą. Vaskas da Gama paliko Lisaboną su keturiais laivais (Sao Gabriel, Sao Rafael, Berrio ir transportinį laivą nežinomu pavadinimu) ir 160 žmonių įgula (kai kurie šaltiniai nurodo 170 žmonių skaičių), kurioje būta nemažai kalinių.

Kelionė vedė per Atlantą, Kanarų ir Žaliojo Kyšulio salas. Nors dalis kelio iki Gerosios Vilties kyšulio buvo jau žinoma, kelionė nebuvo lengva. V. da Gama turėjo malšinti maištus, kovoti su didelėmis audromis ir skorbutu, alinusiu įgulą. Gruodžio 16 d. įgula praplaukė pro Fish River ir plaukė per nežinomus europiečiams vandenis. Krantas, pro kurį praplaukė per Kalėdas, buvo pavadintas Natalija (vėliau Natalis). Sausio mėnesį pasiekė dabartinį Mozambiką, kontroliuojamą arabų rytinėje Afrikos pusėje ir priklausiusį Indijos vandenyno prekybos tinklui. Būdamas taip toli, V. da Gama pasamdė Malindyje (dab. Kenija) vedlį, kuris nuvedė ekspediciją toliau iki Kalikuto pietvakariniuose Indijos krantuose (1498 m. gegužės 20 d.). Vietiniai arabų pirkliai V. da Gamą sutiko labai priešiškai. Galop jis gavo tam tikrų nuolaidų, bet turėjo plaukti be perspėjimo po to, kai Kalikuto radža bandė jį priversti palikti visas prekes kaip užstatą. V. da Gama sulaikė prekes ir paliko keletą portugalų su pavedimu vykdyti prekybą (faktoriją).

Grįžtant atgal, nemažai įgulos narių mirė nuo skorbuto. Portugaliją pasiekė tik 55 žmonės. Grįžęs į Portugaliją 1499 m. rugsėjį, V. da Gama buvo gausiai apdovanotas kaip žmogus, kuriam pavyko iki galo įgyvendinti planą, kurio realizacija truko 8 metus. Gavo „Indijos jūrų admirolo“ titulą, ir 1502 m. vasario 12 d. vėl išplaukė į Indiją su 20 karinių laivų įtvirtinti Portugalijos interesų ir atverti lengvesnio kelio prekėms. Ten prieš dvejus metus buvo išsiųstas Pedras Alvaresas Kabralis (per savo kelionę atrado Braziliją), kuris pranešęs, kad įgula Indijoje išžudyta ar išvyta, susidūrusi su Kalikuto ir arabų pirklių pasipriešinimu.

Vaskas da Gama užėmė rytų Afrikos arabų uostą Kilvą (dab. Tanzanija), kuris buvo panaudotas Portugalijos laivų palaikymui. V. da Gama vykdė piratinę veiklą prieš arabų prekybos laivus, sumušė Kalikuto flotilę, kurią sudarė 29 laivai, ir galiausiai užėmė patį uostą. Gavo vertingą prekybinę vietą ir didelį grobį, kas jam užtikrino išimtinį Portugalijos karūnos pripažinimą. Grįžęs į Portugaliją, gavo drąsiojo titulą Vidigueira ir žemes, priklausančias Bragansos karališkai šeimai.

Įgavęs reputaciją kaip mokantis „pataisyti“ problemas atsirandančias Indijoje, Vaskas buvo ten dar kartą pasiųstas 1524 m., kad pakeistų nekompetentingą portugalų gyvenvietės vicekaralių Eduardą de Menezesą, tačiau atplaukęs į Kalikutą netrukus mirė. Buvo palaidotas pirmojoje Indijos bažnyčioje (šv. Pranciškaus bažnyčia Kočine), o 1539 m. jo palaikai perkelti į Portugaliją ir palaidoti Vidigeiroje (Sinesas).

Vasko da Gamos pirmoji kelionė (1497-1499 m.)

Kelionių svarba[taisyti | redaguoti kodą]

V. da Gama, kaip niekas po Henriko Jūrininko, prisidėjo prie Portugalijos kolonijinės sėkmės. Pirmoji kelionė į Indiją, jo veržlumas ir politika, taip pat karinė jėga sustiprino Portugalijos prekybines pozicijas Indijos vandenyne. Jūrų kelio atradimas į Indiją aplenkiant arabų šalis atėmė iš arabų prekybos su Indija monopolį. Tarp bendraamžininkų Vaskas da Gama tapo labai populiarus, jo nuopelnus apdainavo poetai ir keliaujantis dainininkai. Portugališka liaudies epopėja Lusiada, parašyta Luís de Camões, iš dalies skirta Vaskui da Gamai.