Peloponesas
Peloponesas (gr. Πελοπόννησος = Pelopónnēsos) – didelis pusiasalis Graikijos pietinėje dalyje. Nuo žemyno šiaurėje jį skiria Korinto įlanka ir Patrų įlanka, su juo jungia 6 km pločio Korinto sąsmauka, kurią kerta Korinto kanalas. Administraciškai pusiasalis padalintas į tris administracinius kraštus: didžiąją dalį pusiasalio apima Peloponeso administracinis kraštas, mažesnė dalis priklauso Vakarų Graikijos ir Atikos administraciniams kraštams.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pusiasalio plotas apie 21 549 km², ir tai yra labiausiai į pietus nutolusi Graikijos žemynininė dalis. Nors formaliai Peloponesą galimą laikyti sala nuo Korinto kanalo atidarymo 1893 m., tačiau dėl tokio atskyrimo dirbtinio pobūdžio sala Peloponesas praktiškai nevadinamas. Peloponesas turi dvi jungtis su žemynu: dirbtinis – Rio-Antirio tiltas, užbaigtas 2004 m., ir natūrali Korinto sąsmauka.
Pusiasalio centrinė dalis labai kalnuota, o pakrančių kontūrai giliai dantyti. Taigeto kalnas yra aukščiausias pusiasalyje. Peloponesą sudaro keturi į pietūs nukreipti pusiasaliai: Mesenija, Mani pusiasalis, Malėjos ragas (kitaip Epidauro Limera) ir Argolis, labiausiai nutolęs į šiaurės rytus.
Prie Peloponeso krantų yra dvi salų grupės: Argosaroninės rytuose ir Jonijos vakaruose. Kytiros sala į pietus nuo Epidauro Limeros priskiriama Jonijos saloms. Peloponese yra daug antikinių ir viduramžių griuvėsių. Peloponese tebevyrauja žemės ūkis. Jame yra vienintelis didelis miestas Patra. Pusiasalyje dominuoja miškingi kalnai. Vakarinėje pakrantėje tarp Patros ir Methoni driekiasi keletas geriausių Viduržiemio jūros paplūdimių.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pusiasalis apgyventas nuo priešistorinių laikų. Jo pavadinimas graikų mitologijoje kildinamas nuo Pelopso, kuris, pasak legendos, užkariavo visą regioną. Peloponnesos reiškia „Pelopso sala“. Viduramžiais pusiasalis buvo vadinamas Morėja. Pagal liaudies etimologiją, pavadinimas atsirado, nes kryžiuočiai čia rado tankiai prisodinta šilkmedžių (graikiškai moreai), kurių lapai buvo naudojami šilkui gaminti.
Graikijos žemyninės dalies pirmoji žinoma išsivysčiusi civilizacija buvo Mikėnų kultūra, kuri valdė Peloponesą bronzos amžiuje iš centro Mikėnuose, šiaurės rytinėje pusiasalio dalyje. Klasikinės antikos laikais pusiasalis buvo reikšmingas kultūros centras ir svarbių istorinių įvykių liudininkas. Peloponese iškilo ir žlugo Sparta, Korintas, Argas ir Megalopolis, čia buvo įkurta Peloponeso lyga. Pusiasalis dalyvavo Persų karuose ir jame vyko Peloponeso karas 431–404 m. pr. m. e. 146 m. pr. m. e. jį užėmė Romos respublika ir pavertė Achajos provincija.
Vėliau pusiasalį iki Ketvirtojo kryžiaus žygio 1204 m. valdė Bizantija (nors kai kurias teritorijas 618–805 m. valdė slavai). Po to Peloponesas atiteko Venecijai ir frankams. Tais metais frankai įkūrė Achajos kunigaikštystę šiaurinėje pusiasalio dalyje, o Venecija užėmė pakrantės uostus, tokius kaip Monemvasija, Pylas ir Koronai, kuriuos išlaikė iki XV a. Bizantija atgavo pietrytinės pusiasalio dalies kontrolę ir valdė ją iš įtvirtinto Mystro miesto šalia Spartos. Bizantijos įkurtas Morėjos despotatas varžės su Venecijos teritorijomis XIII–XV a., kol Osmanų imperija užėmė pusiasalį 1458–1460 m. Venecija okupavo Peloponesą 1685–1718 m. po sėkmingo Morėjos karo, bet turkai vėl susigrąžino valdžią. XVIII a. turkų valdžia buvo tvirta ir jiems priešinosi tik Mani pusiasalio maištininkai ir plėšikai. Rusijos inspiruotas Orlovo maištas 1770 m. iškėlė grėsmę Otomanų valdymui, bet buvo greitai ir brutualiai nuslopintas.
Peloponese prasidėjo Graikijos nepriklausomybės karas, kai maištininkai užėmė Kalamatą 1821 m. kovo 23 d. Lemiamas Navarino mūšis įvyko netoli Pylo, vakarinėje Peloponeso pakrantėje, o Nauplijos mieste rytinėje pakrantėje susirinko pirmasis nepriklausomos Graikijos parlamentas.
XIX–XX a. pusiasalis tapo skurdžiu užkampiu, gyventojai emigravo į didelius miestus, ypač Atėnus ir į kitas šalis, daugiausiai JAV ir Australiją. Pusiasalį nusiaubė Antrasis Pasaulinis karas ir Graikijos pilietinis karas. Gyvenimo sąlygos labai pagerėjo Graikijai įstojus į Europos sąjungą 1981 m. Peloponeso kaimiškos vietovės žinomos kaip vienas konservatyviausių Graikijos regionų ir yra svarbiausias dešiniosios krypties Naujosios Demokratijos partijos rėmėjas. O stambūs miestai, kaip Kalamata ir ypač Patra, yra centristinių pažiūrų Panhelenistinio Socialinio Judėjimo bastionai.
|