Kretos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Graikijos istorinis regionas:
Kreta (Κρήτη)
Knossos Bull-Leaping Fresco.jpg
Šalis: Graikija (Kreta)
Tautos: Graikai dorėnai
Miestai: Knosas, Gortys
Greece regions.png

Archeologinių kasinėjimų duomenimis, žmonių Kretoje gyventa jau 6000 m. pr. m. e. Skurdūs duomenys rodo, kad tuometiniai žmonės gyveno dažniausiai urvuose, vertėsi žemdirbyste, gyvulių auginimu, naudojo darbo įrankius iš kaulo bei akmens.

Mino epocha (2600–1100 m. pr. m. e)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Mino civilizacija.

Apie 1900 m. pr. m. e. saloje prasideda Mino civilizacijos klestėjimo laikotarpis. Tuo metu pastatomi rūmai Knose, Feste, Malijoje, Archane (gr. Archanes), Zakre (gr. Zakros) ir Kidonijoje, todėl galima daryti išvadą, kad Kretą tuo metu valdė stiprūs valdovai, tačiau tarp jų nesutarimų nebūdavo, matyt, visi pripažino Knoso valdovo viršenybę. Salos miestai, o ypač sostinė Knosas, pasipuošė didingais rūmais. Suklestėjo amatai, atsirado raštija ir literatūra. Tuo metu viršūnę pasiekė ir kretiečių laivyba. Niekas visoje rytinėje Viduržemio jūroje dalyje neprilygo Kretos jūrininkams. Vystosi prekyba su Egiptu, Kipru, Sirija, įkuriamos kolonijos – Melos, Kiferai. Kreta patiria didelį ekonominį ir kultūrinį pakilimą.

Apie 1700 m. pr. m. e. salą sukrečia katastrofa, kaip manoma didelis žemės drebėjimas. Viskas sugriaunama, tačiau gana greitai visi rūmai bei kiti statiniai atstatomi, ir dar prabangesni.

1700-1450 m. pr. m. e. periodas – didžiausias Mino civilizacijos šlovės ir klestėjimo laikotarpis. Tačiau apie 1450 m. pr. m. e. po Santorino (Teros) ugnikalnio sprogimo milžiniška banga nuniokoja salą, ir civilizacija iš esmės nušluojama nuo žemės paviršiaus. Po to Kreta nesugebėjo atsigauti ir netrukus salą užgrobia achajai (senovės graikų gentis), kurie įkuria čia savo valstybę.

Antikinė Graikija (1100-71 m. pr. m. e.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Netrukus achajus išstumia kita tuo metu senovės Graikijoje įsigalinti karinga dorėnų gentis. Naujieji užkariautojai grąžino atgyvenusią bendruomeninę santvarką. Miestai sumenko, amatai apmirė, tačiau dorėnai atnešė į Kretą iki tol dar nematytą metalą.

Apie 900 m. pr. m. e. senovės Graikijoje, o tuo pačiu ir Kretoje, įsigali miestų-kolonijų, valdomų iš Atėnų, gana gerai organizuota valstybė. Per porą šimtmečių graikai įkūrė apie 250 kolonijų Viduržemio ir Juodosios jūrų pakrantėse. Kolonistai, apsigyvenę tose kolonijose, senajai savo tėvynei augino javus, gaudė ir sūdė žuvį, ruošė mineralines žaliavas amatams. Graikija kolonijas aprūpino ūkio padargais, ginklais, papuošalais, vynu ir aliejumi. Visą tą gėrį gabeno laivai. Valstybinė santvarka buvo aristokratinė su išvystyta teise. Pavyzdys – Gortys plokštė (VI a. pr. m. e.) su tekstu, reguliuojančiu civilinę teisę.

Apie 500 m. pr. m. e. nesutarimai tarp miestų-valstybių, puldinėjimai iš Graikijos ir Mažosios Azijos, taip pat ir dėl sumažėjusios prekybos Kreta palaipsniui pradeda smukti. 500-67 m. pr. m. e. laikotarpiu sala, galima sakyti, lieka užmiršta. Kreta nedalyvauja ir persų-graikų kare, Peloponeso kare, ryšiai su Graikija silpni..

Romėnų valdymas (71 m. pr. m. e.- 395 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Kreta ir Kirenaika.

II a. pr. m. e. Kretoje dėl blogo valdymo ir vidaus nesutarimų įsivyrauja anarchija. Dėl valdžios silpnumo sala tampa prieglobsčiu jūrų piratams, kurie čia kuria atraminius punktus puldinėti Romos imperijos laivus bei valdas. Tai tampa romėnų invazijos į salą priežastimi. Romėnai iš pradžių patiria nesėkmę, nes kretiečiai susivienija ir apsigina. Tačiau 67 m. pr. m. e. romėnai užima visą Kretą. Administracija įsikuria Gortys mieste. Romėnų valdymo metu saloje įsigali krikščionybė. Lotyniški rašmenys, kuriuos įvedė romėnai, neprigijo.

Bizantijos-arabų laikotarpis (395–1204)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai – Kreta (Romos provincija), Kretos emyratas, ir Kreta (tema).

Nuo 395 metų Kreta tampa Bizantijos imperijos provincija. Visuotinai įsigali krikščionybė, pastatoma daugybė šventyklų.

824 metais Kretą užgrobia saracėnai, kurie čia įkuria nepriklausomą arabų valstybę su sostine Chandaku (Heraklėja, dab. Heraklionas). Miestas tampa galinga tvirtove. Užkariautojai susikrovė didelius turtus, plėšdami Bizantijos teritorijas, prekiaudami vergais. Tik 961 m. iš kelinto bandymo didelės Bizantijos pajėgos sugebėjo atsiimti salą ir išvyti arabus.

Iki pat Bizantijos valdymo pabaigos, 1204 metų, Kreta išgyvena dar viena pakilimą: klesti kultūra, kyla ekonomika, socialinė padėtis stabili.

Venecijos valdymo periodas (1204–1645)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Kandijos karalystė.

Po ketvirtojo kryžiaus žygio ir Bizantijos imperijos žlugimo Kreta atiduodama valdyti Venecijai, kuri čia 1210 metais įkūrė savo valdžią. Į salą pradeda masiškai keltis venecijiečių kareiviai, valdininkai, civiliai. Kretos gyventojai tam priešinosi, keldami sukilimus arba dalyvaudami įvairiuose separatiniuose judėjimuose. Po vieno tokio sukilimo buvo įkurta Šv. Tito respublika, tačiau Venecija greitai susigrąžino valdžią.

Venecijos valdymo laikotarpiu pastebimas ryškus ekonomikos augimas, kuris skatino ir mokslo bei meno raidą. Didelę reikšmę Kretos kultūrai turėjo italų Renesanso įtaka. Tapyboje atsiranda savita Kretos mokykla – Bizantijos stilius su italų dailės elementais. Šiai krypčiai atstovauja Damaskinas, Feofanas, Dominykas Feotokopulas.

Paskutinius du Venecijos valdymo šimtmečius žymų pakilimą patiria Kretos teatras, kurio iškiliausi atstovai – Georgijus Chortadzis ir Vinčensas Kornaras.

Venecijos architektūros pavyzdžių ir dabar galima aptikti visoje Kretos teritorijoje. Tai gynybiniai įrenginiai, uostai, šventyklos, vienuolynai, aikštės, visuomeniniai pastatai, pastatyti pagal Venecijos architektų projektus.

Osmanų valdymas (1645–1896)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kretos žemėlapis 1861 m.
Pagrindiniai straipsniai – Kretos ejaletas ir Kretos autonominė respublika.

Venecijos valdymo laikotarpiu turkai ne vieną kartą kėsinosi į salą, tačiau nesėkmingai. 1645 m. turkai užėmė Chaniją ir Retimną, Venecijos laivynas 21 metus gynė Venecijos sostinę Kandiją (dab. Heraklionas), tačiau 1669 m. kapituliavo. Turkai per 2 metus užėminėjo Kretos tvirtoves. Chandako tvirtovė laikėsi 21 metus – graikai ir venecijiečiai atkakliai gynėsi. Galop ir Chandakas atiteko turkams, tik Sfakija pasiliko laisvas miestas, tačiau turėjo mokėti turkams duoklę. Turkai labai nuniokojo salą, manoma, kad buvo išžudyta nuo trečdalio iki pusės visų Kretos gyventojų. Pirmas didesnis sukilimas prasidėjo kalnuotoje Sfakijoje 1770 m. Vadovaujami Joannio Daskalogannio sukilėliai pralaimėjo, Sfakiją užėmė turkai. 1821 m. Graikijos žemyne įsiplieskė visialiaudis, ilgainiui atnešęs pergalę, Nepriklausomybės karas. Kretoje Chatzimichalis Dalianis ir apie 400 sukilėlių iškėlė Graikijos vėliavą Frangokastello tvirtovėje, bet turkai juos sučiupo ir nužudė. Kreta liko turkų valdose.

1866 m.; dar vienas sukilimas prieš turkus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nesugniuždyta nesėkmių, 1866 m. Kreta vėl didvyriškai sukilo. Suformuotas Kretos parlamentas paskelbė salos nepriklausomybę ir jos susijungimą su Graikija. Turkai įvedė egiptiečių kariuomenę sukilimui numalšinti, bet Europa vis labiau palaikė Kretą.

Didžiųjų valstybių įsikišimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais vėl vyko nauji sukilimai Kretoje. Galiausiai 1897 m. į Kretą buvo įvesti Graikijos ir tarptautinės kariuomenės būriai.

Susijungimas su Graikija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1905 m. Elefterijas Venizelas (tuo metu karaliaus Jurgio paskirtas Kretos vyriausybės ministras) pradėjo nacionalinę revoliuciją, 1908 m. Kretos parlamentas paskelbė susijungimą (enosis) su Graikija. Įsikišus didžiosioms valstybėms, 1896 m. sukurta autonominė Kretos respublika, kuriai valdyti paskirtas Vyriausiasis komisaras – princas Georgijus.

Naujieji laikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmonių nepasitenkinimas komisaru ir kvietimai susivienyti su Graikija 1905 metais priverčia Georgijų atsistatydinti, ir 1908 m. buvo paskelbtas susijungimas su Graikija. Europos valstybės išvedė savo kariuomenę. Oficialiai Kreta kaip Graikijos dalis pripažinta po Balkanų karo, pasirašius Londono sutartį 1913 m. gegužės 17-30 d.

1923 m. po graikų-turkų karo ir sutarties Kretą paliko musulmonai ir atsikėlė gyventi graikų iš Mažosios Azijos.

Antrasis pasaulinis karas. Okupacija ir išvadavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1941 m. gegužės mėn. į salą įsiveržė vokiečių desantininkų daliniai. Tai buvo pirmas kartas, kai puolant buvo panaudotas vien tik oro desantas. Tūkstančiai vokiečių nusileido Chanijos rajone, kur 1941 m. gegužės 20 d. užėmė Maleme oro uostą. Į kovą prieš vokiečių dalinius stojo jungtinės britų, graikų, Kretos partizanų, australų bei Naujosios Zelandijos karinės pajėgos. Kruvinas ir nuožmus mūšis tęsėsi 10 dienų. Jo metu smarkiai nukentėjo abi šalys. Birželio pradžioje, vokiečiams okupuojant Kretą, jungtinės graikų, britų bei australų pajėgos per Lefka Ori (Baltuosius kalnus) pasitraukė į pietus, kur su vietos gyventojų pagalba buvo evakuoti iš salos. Per 4 metus vykstančią vokiečių okupaciją tęsėsi Kretos partizanų ir gyventojų pasipriešinimas, kol 1944 m. rudenį į Kretą įsiveržė britų kariniai daliniai ir kiti sąjungininkai, ir išstūmė vokiečių kariuomenę iš didžiosios salos dalies, nors Chanija priklausė vokiečiams iki karo pabaigos – 1945 m. gegužės mėn., kol vokiečiai pasidavė britų ir sąjungininkų pajėgoms.

Šiuo metu Kreta tapo daugelyje sričių labiausiai klestinčia Graikijos teritorija (žemės ūkis, turizmas, kultūra). Apie okupaciją primena daugybė marmurinių paminklų žuvusiems partizanams ir taikiems gyventojams atminti.