Pelkinė uolaskėlė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Saxifraga hirculus
Apsauga: 2(V) – Pažeidžiama rūšis
Skaftafell - Gelbe Blüten.jpg
Pelkinė uolaskėlė (Saxifraga hirculus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Šeima: Uolaskėliniai
(Wikispecies-logo.svg Saxifragaceae)
Gentis: Uolaskėlė
(Wikispecies-logo.svg Saxifraga)
Rūšis: Pelkinė uolaskėlė
(Wikispecies-logo.svg Saxifraga hirculus)
Binomas
Saxifraga hirculus
L.

Pelkinė uolaskėlė (lot. Saxifraga hirculus, angl. Marsh saxifrage, Bog saxifrage, vok. Moor-Steinbrech) – uolaskėlinių (Saxifragaceae) šeimos uolaskėlių (Saxifraga) genties augalas. Išnykstanti rūšis, įrašyta į Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos bei Lietuvos raudonąsias knygas.

Paplitimas ir augavietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

276 Saxifraga hirculus.jpg

Natūraliai paplitęs beveik visoje Europoje, išskyrus pietinę dalį, Šiaurės Azijoje, Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje dabar žinoma apie trisdešimt populiacijų. XX a. savaime sunyko arba buvo sunaikinta dvidešimt šios rūšies populiacijų Lietuvoje. Gausiausios populiacijos žinomos Ignalinos, Varėnos, Trakų, Zarasų rajonuose.

Randamas žemapelkėse, tarpinėse pelkėse, užpelkėjusiose ežerų pakrantėse, durpinėse pievose. Auga retomis grupelėmis. Svarbiausi aplinkos veiksniai yra drėkinimo sàlygos, buveinės būklė ir apšviestumas. Augalas silpnai konkurencingas. Lietuvoje dauguma populiacijų aptinkamos dirvožemyje, kurio terpė yra neutrali (pH 6,7–7,3). Geriausai auga šaltiniuotose pelkėse.

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai daugiametis, 5-30 cm aukščio augalas su pavieniais raudonos spalvos stiebais. Lapai 15-20 mm ilgio, išsidėstę skrotele. Vainiklapiai penki, geltonos spalvos, dažnai su raudonais taškeliais, 10-15 mm ilgio. Taurėlapiai penki, apaugę raudonais plaukeliais, 3-6 mm ilgio, užlenkti atgal. Žiede yra dešimt kuokelių. Žiedas skleidžia nemalonų kvapą.

Žydi liepos-rugpjūčio mėnesiais. Žiedus apdulkina vabzdžiai. Dauginasi smulkiomis sėklomis. Jas platina vėjas, vanduo ir gyvūnai. Vaisiusdėžutė. Vaisiai bręsta nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo pabaigos.

Apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pelkinė uolaskėlė įrašyta į saugomų augalų rūšių sąrašą 1962 m. Auga Aukštaitijos nacionaliniame parke, Aukštadvario, Dusetų, Gražutės, Raigardo, Skroblaus, Smalvo-Smalvykščio, Žaliųjų ežerų draustiniuose. Būtina išsaugoti biotopų hidrologinį režimą. Augalas sparčiai nyksta kartu su biotopais, sausinant pelkes, keičiant ežerų vandens lygį, kultūrinant pievas. Grėsmę kelia bebrų veikla, vandens lygio mažėjimas, krūmų skverbimasis. Svarbi nykimo priežastis yra kryžminimosi stoka ir maža genetinė įvairovė.

Porūšiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Saxifraga hirculus 2001-07-15.jpg

Žinomi keturi Pelkinės uolaskėlės porūšiai. Pateikiamas lotyniškas pavadinimas, chromosomų skaičius ir paplitimas:

  • Saxifraga hirculus L. subsp. hirculus (2n = 32)
  • Saxifraga hirculus subsp. coloradoensis Hedberg (2n = 16). Tik Kolorado valstijoje
  • Saxifraga hirculus subsp. compacta Hedberg (Sin.: Saxifraga hirculus subsp. alpina (Engl.) Á.Löve) (2n = 32). Arktinė Eurazija, Šiaurės Atlanto salos, rytinė Grenlandija, Aliaska
  • Saxifraga hirculus subsp. propinqua (R.Br.) Á.Löve & D.Löve (2n = 16, 24). Šiaurės vakarų Labradoras, Grenlandija, Aliaska

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  • Lietuvos raudonoji knyga. Red Data Book of Lithuania, Vilnius, 2007, 451 p.