Pagiriai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Portal.svg
Pagiriai
Pagiriai Kedainiu raj.jpg
Pagirių miestelis

Pagiriai
Koordinatės 55°21′40″š. pl. 24°24′00″r. ilg. / 55.361°š. pl. 24.400°r. ilg. / 55.361; 24.400 (Pagiriai)Koordinatės: 55°21′40″š. pl. 24°24′00″r. ilg. / 55.361°š. pl. 24.400°r. ilg. / 55.361; 24.400 (Pagiriai)
Apskritis Kauno apskrities vėliava Kauno apskritis
Savivaldybė Kėdainių rajono savivaldybė
Seniūnija Šėtos seniūnija
Gyventojų skaičius 358 (2011 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka: PagiriaiVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(3b kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Pagiriaĩ
Kilmininkas: Pagirių̃
Naudininkas: Pagiriáms
Galininkas: Pãgirius
Įnagininkas: Pagiriaĩs
Vietininkas: Pagiriuosè
  • rus. Погары, Погиры[2]

Pagiriai – miestelis Kėdainių rajono šiaurės rytuose, į rytus nuo Kėdainių. Pagirių miestelio seniūnaitija.

Pagiriai iš pietvakarių

Miestelyje stovi medinė Pagirių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (nuo 1944 m.), kapinėse – Pagirių koplyčia. Veikia medicinos punktas, A. Jakšto pagrindinė mokykla, biblioteka, bendruomenės namai, paštas (LT-58072). Medžio apdirbimo pramonė, duonos kepykla. Buvęs sodininkystės centras (dabar visi sodai apleisti).

2 km į pietryčius nuo Pagirių rastas (1908 m.) Aneliavos lobis. Jį sudarė XIII a. sidabriniai lydiniai ir žalvariniai papuošalai.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagirių bokštas
Įvažiuojant į Pagirius

Miestelį supa Pagirių kaimas. Per gyvenvietę teka Rudekšna.

Aplinkinės gyvenvietės[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png VADOKLIAI – 17 km Blank-50px.png
Paežeriai – 7 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Vaivadiškiai – 3 km
ŠĖTA – 13 km Paobelys - 2,5 km
Tulpiakiemis – 3 km
SIESIKAI – 12 km

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietovardis reiškia „vieta prie girios, pagirỹs“.[3]

Pagirių dvaras ir kaimas minimi XVI a. pabaigoje. Pirmąją bažnyčią 1626 m. pastatė trys broliai – Gabrielius, Kristupas ir Karolis Bialozarai. Per Šiaurės karą ji sudegė. 1742 m. kun. Penkaševskio rūpesčiu bažnyčia atstatyta. 1876 m. kun. Šimkevičiaus pastangomis naujai perstatyta. Per II pasaulinį karą, 1944 m. vasarą, bažnyčia sudegė. Parapijos salėje įrengta laikina bažnyčia. Šiaurės karo metu, kaimas praktiškai sunaikintas. Nuo 1777 m. veikė parapinė mokykla.

1909 m. įsteigta pirmoji Lietuvoje kooperatyvinė pieninė. Pasižymėjo Lietuvos kariuomenės kūrėjų – savanorių gausa. 1919 m. balandžio 23 d. partizaniškai veikęs 30 vyrų būrys įsiliejo į Lietuvos kariuomenę. XX a. tarpukariu minimi kaip Pagirys. 1944 m. kaimas sudegė. Tarybiniais metais suklestėjo kaip sodininkystės tarybinio ūkio gyvenvietė.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. – XX a. Pagirių valsčiaus centras ?
19191950 m. Ukmergės apskritis
19501962 m. Pagirių apylinkės centras Ramygalos rajonas
19621988 m. Kėdainių rajonas
19881995 m. Šėtos apylinkė
1995 Šėtos seniūnija Kėdainių rajono savivaldybė


Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1868 m. ir 2011 m.
1868 m.*[2] 1897 m.sur. 1923 m.sur. 1959 m.sur.[4] 1970 m.sur. 1979 m.sur. 1980 m.[5]
174 522 424 317 442 511 530
1986 m.[6] 2001 m.sur. 2011 m.sur. - - - -
619 523 358 - - - -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. 2,0 2,1 Погары. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 135 psl. (rus.)
  3. Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė
  4. Pagiriai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 734 psl.
  5. Pagiriai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 401 psl.
  6. Pagiriai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 264 psl.
  • Pagiriai. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 481 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]