Harariai
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Harariai | |
|---|---|
.jpg) Hararių moteris atliekanti kavos gėrimo ceremoniją
| |
| Gyventojų skaičius | 45 tūkst. |
| Populiacija šalyse |  Etiopija: 21 tūkst. |
| Kalba (-os) | hararių |
| Religijos | musulmonai |
| Giminingos etninės grupės | zajai, guragiai |
Harariai (arab. هراري, gezo raštas: ሐረሪ), save dar vadinantys Geyusu („miesto žmonės“) – negausi etninė grupė Etiopijoje. Tradicinė jų tėvynė yra Hararo miestas, aplink kurį yra Hararių regionas, tačiau šiuo metu jame harariai sudaro mažumą (vos 8.65%). Didžioji jų dalis (apie 20 tūkst.) koncentruojasi Etiopijos sostinėje Adis Abeba. Be to, didelė jų dalis sudaro hararių diasporą JAV, Vokietijoje ir kitose Europos valstybėse.
Kalba semitiška hararių kalba (jų dar vadinama gey ritma, arba „miesto kalba“), kuri yra gimininga amharų kalbai. Dėl to harariai laikomi habešų etnoso dalimi. Dauguma yra dvikalbiai: taip pat vartoja amharų arba oromų kalbas.
Kilmė ir istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Hararių protėviais dažniausiai laikoma senovinė tauta harlai, kurie gyveno gerokai didesnėje krašto dalyje ir kalbėjo semitiškos arba kušitiškos kilmės kalba. Jiems priklauso senoviniai nekropoliai ir akmeniniai statiniai, statyti iki XV a. Svarbiausi jų miestai buvo Metehara, Hararas ir Dire Dava.
X a. į kraštą atėję arabai išplatino jų tarpe islamą. Vienas pirmųjų jų mokytojų buvo Abdirahman bin Isma’il al-Jabarti. Kita žymi asmenybė, į kraštą nešusi islamą, buvo Abadir Umar ar-Rida, kuris 1216 m. atvyko iš Arabijos, vedė vietos moterį ir įkūrė čia mečetę. Jis prisimenamas kaip šventasis, o jo kapas lankomas piligrimų. Nuo XIII a. harlų žemes valdė Ifato sultonatas, kurį XV a. pakeitė Adalio sultonatas.
Pradedant XVI a. harlų žemes nusiaubė oromo migracijos, kurios labai stipriai sumažino jų populiaciją. Braukämper (2002) iškelia prielaidą, kad dėl šių migracijų harlų gyvenamos teritorijos buvo atskirtos į keletą „salų“ ir išsivystė į atskirus etnosus: tai buvo zajai, guragiai ir harariai. Pastarieji nuo oromų antpuolių užsisklendė Harario mieste. Vienas pirmųjų jų valdovų Nuras ibn Mudžahidas aplink miestą pastatė galingas sienas, kurios išlikę iki dabar.
Harare suklestėjo rafinuota musulmoniška kultūra, kurioje pynėsi Etiopijos ir islamiškosios kultūros įtakos. Jie naudojo hararių kalbą, kuri buvo rašoma arabų raštu. Harariai kontroliavo pelningą prekybą karavanų keliais tarp pajūrio ir Etiopijos kalnyno. Aplinkinės tautos hararius vadino adere, bet šis terminas laikomas žeminančiu.
1875 m. hararių gimtinę Hararo miestą užėmė Egiptas. Šiam valdant, sustiprėjo hararių ryšiai su musulmoniškuoju pasauliu. 1887 m. miestas prijungtas prie krikščioniškos Etiopijos imperijos. Nutiesus Adis Abebos-Džibučio geležinkelį, Hararo prekybinė galia sumenko, o jį nustelbė netoliese išaugusi Dire Dava. Ilgainiui tai lėmė hararių migracijas į didesnius miestus siekiant geresnio gyvenimo.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Braukämper, Ulrich (2002). Islamic History and Culture in Southern Ethiopia: Collected Essays. LIT Verlag Münster. p. 18. ISBN 3825856712.
- Маршак М. А. Харари. // Народы и религии мира / Глав. ред. В. А. Тишков. М.: Большая Российская Энциклопедия, 1999.
| |||||||||||||||||||
