Nijolė Oželytė
| Nijolė Oželytė | |
|---|---|
.jpg)
| |
| Gimė | 1954 m. kovo 31 d. Vilnius |
| Tėvas | Antanas Oželis |
| Sutuoktinis (-ė) | Saulius Vaitiekūnas |
| Vaikai | Ieva, Saulė, Elenytė |
| Veikla | aktorė, politinė bei visuomenės veikėja |
| Partija | 1989 m. TSKP, 1993 m. TSLK, 2000 m. NKS |
| Alma mater | 1977 m. LSSR konservatorija |
Nijolė Oželytė (g. 1954 m. kovo 31 d. Vilniuje) – Lietuvos nepriklausomybės akto signatarė, aktorė, politinė bei visuomenės veikėja, TV laidų vedėja.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1961–1972 m. mokėsi Vilniaus 23-oje vidurinėje mokykloje, 1972–1973 m. Vilniaus 1-ojoje vakarinėje pamaininėje mokykloje. 1973–1977 m. studijavo LSSR konservatorijoje.
1989 m. SSKP narė, vėliau, atsiskyrus nepriklausomai LKP, tapo LKP nare. Atgimimo metais aktyviai reiškėsi politinėje veikloje, LKP XX suvažiavime išrinkta LKP CK nare, 1990 m. balsavo už LKP atsiskyrimą nuo SSKP.
1990 m. išrinkta į LR Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą), akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarė. 1993–1999 m. priklausė Tėvynės sąjungai.[1][2] 1995–1996 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė. 1996–2000 m. LR Seimo narė, Konservatorių moterų sąjungos pirmininkė. Nesėkmingai kandidatavo 1994 m., 2000 m. ir 2004 m. LR Seimo rinkimuose. Nuo 2000 m. Nuosaikiųjų konservatorių sąjungos narė.[3]
2000–2001 m. BTV laidos „Korida“ ir LNK laidos „Arena“ vedėja. 2001–2002 m. TV3 laidos „Moterų laimė“ vedėja. 2002–2004 m. LTV laidos „Agentūra SOS“ vedėja. 2008 m. BTV laidos „Sveikatai ir laimei“ vedėja.
Išsiskyrusi, buvęs vyras – dailininkas Saulius Vaitiekūnas. Turi tris dukteris: Ievą, Saulę ir Elenytę. Moka rusų, lenkų ir anglų kalbas.[4][5]
Kontroversijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaltinimai neapykantos kurstymu
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2023 m. N. Oželytė susilaukė kritikos dėl savo pasisakymų apie praeivį Vasario 16-osios minėjimo metu – jis buvo pavadintas nacistu bei žydu. Signatarė savo nuomonę argumentavo tvirtindama, kad šis „panašus į žydą, ne į lietuvį. Absoliučiai, jūs juodas, lietuviai tokie nebūna, su rudomis akimis. <...> O pats esate niekas. Ir netgi ne lietuvis, žiūrint į fizionomiją.“ Prokuratūra gavo pranešimą apie įvykusį incidentą, kuriame nurodyta, jog politikė „viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą, kurstė diskriminuoti asmenį dėl rasės, plaukų ir akių spalvos, tautybės, kilmės, etninės kilmės“. Pati Oželytė socialiniuose tinkluose šį incidentą viešoje vietoje su „baubiku“ bei „jo sėbrais“ įvertino kaip provokaciją ir tikino, kad pateiktoje vaizdo medžiagoje nematyti konflikto pradžios. Pasak politikės, asmuo pavadintas „naciku“, nes šis nebuvo patenkintas jos ankstesniu ketureiliu apie ateityje išnyksiančią Lietuvą, o žydu – nes „nacikus [tai] labiausiai siutina – palyginau su tauta, ant kurios jie labiausiai varo“.[6]
Filmografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1974 m. Ievutė – Žvangutis, rež. Gytis Lukšas, LKS
- 1976 m. Frida – Seklio Kalio nuotykiai, rež. Arūnas Žebriūnas, LKS
- 1977 m. Stasė – Vaikinas iš Darbo gatvės, rež. Algirdas Dausa, LKS
- 1978 m. Dela – Nebūsiu gangsteris, brangioji, rež. Algimantas Puipa, LKS
- 1978 m. Rubė Adams – Veidas taikinyje, rež. Almantas Grikevičius, LKS
- 1979 m. Briun – Viešbutis „Pas žuvusį alpinistą“, rež. Grigorijus Kromanovas, Talinfilm
- 1980 m. Adelė – Dičiaus karjera, rež. Balys Bratkauskas, LTV
- 1980 m. Bušė – Kelionė į rojų, rež. Arūnas Žebriūnas, LKS
- 1980 m. Maksimova – Aliarmas, rež. Jevgenijus Makarovas, Lentelefilm
- 1981 m. Airinė – Raudonmedžio rojus, 5 serijos, rež. Bronius Talačka, LTV
- 1981 m. Bertina – Amerikietiška tragedija, rež. Marijonas Giedrys, LKS
- 1981 m. Kamilė – Arkliavagio duktė, rež. Algimantas Puipa, LKS
- 1982 m. Inga – Atsiprašau, rež. Vytautas Žalakevičius, LKS
- 1983 m. Stasė – Jo žmonos išpažintis, rež. Almantas Grikevičius, LKS
- 1984 m. Ana Zaiceva – Du husarai, rež. Viačeslavas Krištofovičius, A. Dovženkos kino studija
- 1984 m. Helga Vedekind – Veik pagal situaciją, rež. Ivanas Gorobecas, Odesos kino studija
- 1984 m. Rožytė – Čia mūsų namai, rež. Saulius Vosylius, LTV
- 1985 m. Ana – Legenda apie nemirtingumą, rež. Borisas Savčenko, A. Dovženkos kino studija
- 1986 m. Jelena Tarasova – Tik vienas posūkis, rež. Aleksandras Grišinas, Odesos kino studija
- 1986 m. Vera – Skėtis naujavedžiams, rež. Rodionas Nachapetovas, Mosfilm
- 1987 m. Katerina Zinkevič – Norite – mylėkite, norite – ne…, rež. Vladimiras Kolosas, Belarusfilm
- 1989 m. Marusia – Pabaiga, rež. Nikolajus Košeliovas, Lenfilm
- 2005 m. Klara Dalrympl – Zebriukas Dryžius, JAV (įgarsino) [7][8]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Nuotrupos: esė eilėmis. - 2 D.:
- D. 1 / dail. Ona Liugailienė. - Vilnius: Versmė, 2013. - 46 p.: iliustr. - ISBN 978-9955-589-77-8
- D. 2 / dail. Elena Vait. - Vilnius: Petro ofsetas, 2016. - 41 p.: iliustr. - ISBN 978-609-420-502-6
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1984 m. LSSR nusipelniusi artistė [9]
- 2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis [10]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ https://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=6624&p_d=84360&p_k=1
- ↑ N. Oželytė: idealiausias partneris – vienatvė, 2012-11-17
- ↑ 2004 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai
- ↑ 1996–2000 m. kadencijos Seimo narė
- ↑ Kas yra kas. Lietuvos moterys. – Kaunas: Neolitas, 2007. – 337 p.
- ↑ Gafurova, J. „Kaip N. Oželytė žydus tarp lietuvių atpažįsta.“Respublika. Originalas archyvuotas 2023-02-22. Nuoroda tikrinta 2023-03-04.
- ↑ Laimonas Tapinas. Lietuvos kinematografininkai. – Vilnius: Mintis, 1986. – 81-82 p.
- ↑ https://www.kino-teatr.ru/kino/acter/w/sov/3155/works/
- ↑ „DĖL LIETUVOS TSR NUSIPELNIUSIOS ARTISTĖS GARBĖS VARDO SUTEIKIMO J. ONAITYTEI IR N. OŽELYTEI“. 1984 m. rugpjūčio 24 d. įsakas Nr. X-4175. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Nuoroda tikrinta 2024-06-04.
- ↑ „Dėl apdovanojimo Lietuvos nepriklausomybės medaliu“. 2000 m. liepos 1 d. dekretas Nr. 929. Lietuvos Respublikos Prezidentas. Nuoroda tikrinta 2024-06-04.