Narkūnų piliakalnis

Narkūnų piliakalnis
Narkūnų piliakalnis
Koordinatės	55°28′24.1″ š. pl. 25°33′3.2″ r. ilg.
Vieta	Utenos rajonas
Seniūnija	Leliūnų seniūnija
Aukštis	14 m
Plotas	55x35
Priešpilis	15x25
Naudotas	I tūkstantmetis pr. m. e. – II a. ir XIV a. – XV a. pradžia
Žvalgytas	1959, 1970
Tirtas	1835, 1959, 1975-1978 m.
Registro Nr.	AR1315 / A946KP / 3592, 24062, 24063, 24064

Narkūnų piliakalnis su priešpiliu ir gyvenviete, Utenio Pilis, Didysis piliakalnis – piliakalnis (unikalus objekto MC kodas 24062; Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR1315; registro iki 2005 m. balandžio 19 d. Nr. A946KP), priešpilis (unikalus objekto MC kodas 24063) ir gyvenvietė (unikalus objekto MC kodas 24064) Utenos rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurę nuo Narkūnų, Leliūnų seniūnija. Pasiekiamas plentu  4903  Utena–Pakalniai–Alanta  pakilus į Utenėlės kairiojo kranto aukštumą, yra 100 m į kairę pietryčiuose nuo plento susikirtimo su buvusio Panevėžio–Pastovio geležinkelio linija.

Piliakalnis

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, Utenėlės kairiajame krante. Aikštelė trikampė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 55 m ilgio, 35 m pločio šiauriniame gale. Čia supiltas 1,7 m aukščio, 15 m pločio pylimas, už kurio iškastas 60 m ilgio, 55 m pločio, 14 m gylio griovys 9 m pločio dugnu. Šlaitai statūs, 14 m aukščio.

3D model

Piliakalnis labai apardytas arimų, aikštelė dirvonuoja, šlaitai apaugę praretintais medžiais. Šiaurės vakarų šlaite įrengti laiptai.

Priešpilis

Priešpilis (Utenio Kapas, Mažasis piliakalnis) įrengtas į šiaurę nuo piliakalnio, už griovio (koordinatės 55°28′26.9″ š. pl. 25°33′2.9″ r. ilg.). Jo aikštelė pusapvalė, orientuota šiaurės – pietų kryptimi, 15 m ilgio, 25 m pločio pietiniame krašte. Jos vakarinėje, šiaurinėje ir rytinėje pusėse supiltas 60 m ilgio, 2,5 m aukščio, 14 m pločio pylimas 4 m aukščio išoriniu šlaitu. (sunaikintas).

Gyvenvietė

Vakarinėje piliakalnio papėdėje, 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1959, 1975–1976 m. Joje rasta stulpaviečių, židinių, geležinis smeigtukas, kaltelis, yla, žalvarinis auskaras, molinis verpstukas, Djakovo tipo svorelis, brūkšniuotos, lygios ir žiestos keramikos, geležies gargažių.

750 m į pietryčius yra XIV a. pabaigos – XV a. pradžios Narkūnų kapinynas, tyrinėtas 1976–1977 m. Į pietvakarius nuo piliakalnio buvo šventu laikomas šaltinis (sunaikintas).

Tyrimai

1835 m. piliakalnį kasinėjo Pranciškus Vilčinskis. Aikštelėje jis aptiko storą kultūrinį sluoksnį su apdegusio molio gabalais, puodų šukėmis, gyvulių kaulais ir kitais radiniais.

1959 m. piliakalnio papėdės gyvenvietėje, į vakarus nuo piliakalnio, 91 m² plotą ištyrė Utenos kraštotyros muziejus (vad. B. Valuckytė). Čia rastas iki 25 cm storio kultūrinis sluoksnis su lipdyta brūkšniuota bei žiesta keramika.

1970 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas.

1976–1978 m. Regina Kulikauskienė ir Pranas Kulikauskas ištyrė vakarinę aikštelės pusę – iš viso 660 m² plotą. Aptiktas 3,3 m storio kultūrinis sluoksnis, kuriame išskiriami 3 piliakalnio apgyvendinimo etapai. Ankstyviausi piliakalnio įtvirtinimai buvo dvi medinių 8-18 cm storio stulpų eilės. Atstumas tarp stulpų eilių buvo 40-45 cm, o tarp stulpų – 6-12 cm. Tvora buvo pinta iš šakų, ne kartą degusi ir remontuota. Jos vidinėje pusėje aikštelės kraštas sutvirtintas moliu ir 0,8 m pločio akmenų grindiniu. Šis sluoksnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. Keturkampiai stulpinės konstrukcijos 6-8 m ilgio pastatai su apvaliais židiniais stovėjo aikštelės kraštuose.

I tūkstantmečio pradžioje medinių tvorų įtvirtinimus pakeitė aikštelės pakraščiuose iš molio suplūktas 1 m aukščio pylimas. XIV a. iš molio, panaudojant akmenis ir rąstus, suplūktas dabar matomas pylimas, ant kurio pastatyta stulpinės konstrukcijos medinė gynybinė siena, drėbta moliu.

Tyrinėjimų metu surasta daugiau kaip 800 radinių: geležinių arbaleto ir lanko strėlių, plačiaašmenis kirvis, smeigtukų, ylų, peilių-pjautuvėlių, peilių, dalgių ir pentinų dalių, cilindrinių spynų, skiltuvų, sagtis, žalvarinių smeigtukų, apyrankių, kabučių, pinta apyrankė, varinė II a. Senovės Romos ir sidabrinė XIV a. pabaigos Jogailos monetos, apvali segė, akmeninių kirvių (45 vienetai), buožių, verpstukų, galąstuvėlių, trinamosios girnos, kaulinių ietigalių (35 vienetai), strėlių antgalių (40 vienetų), durklų, ylų, žeberklų, smeigtukų, adiklių, adatų, skobtelių, gremžtukų, grandiklių, peilių, rėžtukų, švilpynių, raginių kirvių, molinių žalvarinių kirvelių ir apyrankių liejimo formų, tiglių, verpstukų, apie 10 tūkst. brūkšniuotos, lygios, gludintos ir žiestos keramikos šukių, per 7 tūkst. gyvulių kaulų.

Priešpilyje 1978 m. P. Kulikauskas ištyrė 62 m² dydžio plotą, padarė pylimo pusinį pjūvį. Po pylimu aptiktas I tūkstantmečio pradžios papėdės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis su geležiniu smeigtuku, akmeninio kirvelio dalimi, brūkšniuota keramika. Pylimas supiltas XIV a. per vieną kartą iš molio.

Papėdės gyvenvietės vakarinėje dalyje ištirtas bendras 575 m² plotas, rastas apardytas irgi dviejų laikotarpių kultūrinis sluoksnis. Pirmųjų m.e. amžių sluoksnyje aptikta molinių (svoreliai, verpstukas), geležinių (smeigtukas, kaltelis, yla) dirbinių, lipdytos brūkšniuotos keramikos, statinių bei židinių liekanų. Viršutiniame papėdės gyvenvietės kultūriniame sluoksnyje rasta bronzinių (auskarai), stiklinių (karoliai) dirbinių, žiestos keramikos, geležies gargažių.

1976 m. buvo tyrinėta ir piliakalnio griovio rytiniame gale esanti 15 m skersmens iki 1,5 m aukščio kalvelė. Nustatyta, kad ji natūrali, tik paaukštinta XX a. įrengiant ant Utenėlės upelio užtvanką.

Radinius saugo Utenos kraštotyros muziejus. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – II a. ir XIV a. – XV a. pradžia. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1998-05-19; Nr.612. Paminklo teritorijos plotas 4,8 ha. Vizualinio apsaugos zonos pozonio plotas 1742000 m².

Istorija

Piliakalnyje stovėjo Utenos pilis. 1373 m. vasario mėnesį ir 1375 m. jos apylinkes niokojo Livonijos ordinas, kuris pilį sudegino 1433 m. vasario pradžioje.

Šaltiniai

• Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p.198
• Lietuvos piliakalniai: atlasas. Vilnius, 2005, t. 3, p. 244–245.
• Wilczyñski F. Wędrówka do gór Utenesa, xiąžęcia Litwy založyciela Uciany// Tygodnik Petersburski. 1836. Nr. 93. P. 559–560;
• Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Narkūnų (Utenos raj.) gyvenvietės tyrinėjimai 1975 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1974 ir 1975 metais. Vilnius, 1977. p. 32–37.
• Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Narkūnų Didžiojo piliakalnio tyrinėjimų rezultatai (Apatinis kultūrinis sluoksnis) // Lietuvos archeologija. Vilnius. 1986. T. 5, p. 5–49.
• Regina Volkaitė-Kulikauskienė, Pranas Kulikauskas. Narkūnų (Utenos raj.) archeologinių paminklų 1976 ir 1977 metų tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1976–1977 metais. Vilnius, 1978. p. 84–94.
• Regina Volkaitė-Kulikauskienė, Aleksiejus Luchtanas. Narkūnų (Utenos raj.) „Didžiojo“ piliakalnio tyrinėjimai 1978 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1978 ir 1979 metais. Vilnius, 1980. p. 29–32.
• Pranas Kulikauskas. Narkūnų (Utenos raj.) „Mažojo“ piliakalnio tyrinėjimai 1978 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1978 ir 1979 metais. Vilnius, 1980. p. 32–35.
• Aleksiejus Luchtanas. Žalvario apdirbimas ankstyvuosiuose Lietuvos piliakalniuose // Lietuvos archeologija. Vilnius. 1981. 1981. T. 2, p. 5–17.
• Лухтан А. Скотоводство и охота в Восточной Литве в тысячелетии до н. э. // Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. Vilnius. 1986. T. XXV, p. 3–19.
• Algimantas Merkevičius. Narkūnų piliakalnio spalvoto metalo dirbiniai // Lietuvos archeologija. Vilnius. 1986. T. 5, p. 49–52.
• Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998. T. 2. P. 157–158.

Nuorodos

• Sąrašas:Lietuvos piliakalniai
• Lietuvos piliakalniai. Narkūnai
• Hillforts.eu atvirųjų duomenų ištekliai

Pastaba:
Norėdami pamatyti Vikipedijoje aprašytų gyvenviečių ir kultūros paveldo objektų žemėlapį paspauskite prie koordinačių esančią Žemės ikoną