Brūkšniuotoji keramika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Brūkšniuotoji keramika – lipdyta keramika su grūsto granito priemaišomis molio masėje, brūkšniuotu paviršiumi. Priskiriama brūkšniuotosios keramikos kultūrai.

Arealas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europoje brūkšniuotoji keramika atsirado ankstyvajame neolite. Antrojo tūkstantmečio pabaigoje - pirmojo tūkstantmečio pradžioje iki m. e. ji plito Rytų Lietuvoje, Vakarų Baltarusijoje, Latvijos pietryčiuose, vėliau - Vidurio Baltarusijoje, Lietuvos šiaurės vakaruose ir Užnemunėje.

Brūkšniuotoji keramika formavosi kaip naujas bronzos amžiaus reiškinys, veikiamas įvairių etnokultūrų. Nuo II a. - III a., kai pradėjo plisti grublėtoji keramika, brūkšniuotoji keramika ėmė nykti.

Technologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Brūkšniuota per dar neišdžiūvusio puodo paviršių braukiant žolės, šiaudų ar stagarų gniūžte, kartais naudotos specialios šukos. Skiriamos trys pagrindinės puodų formos:

  • puodynės su S raidės pavidalo protiliuotomis sienelėmis (aukštis 17–29 cm, skersmuo 21–26 cm)
  • statinaitės pavidalo puodai tiesiomis sienelėmis (aukštis 12–26 cm, skersmuo 10–24 cm)
  • briaunoti puodai.

Ankstyvajai keramikai būdingas neryškus ir netvarkingas brūkšniavimas, ji neornamentuota. Vėlyvoji keramika (pirmojo tūkstantmečio pab. - I-II a.) ryškiai brūkšniuota, su briaunomis, ties briauna puošta gnaibymu, pirštų ar nagų įspaudais, įrėžimais, voleliais, antspaudėliais. Labiausiai paplitęs brūkšniuotosios keramikos ornamentas - gnaibymas. Gnaibyta trejopai: vertikaliai, horizontaliai ir banguotai.[1]

Kiti straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aleksiejus LuchtanasBrūkšniuotoji keramika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 529 psl.