Šeimyniškių piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šeimyniškių piliakalnis
Užpalių sen., Lithuania - panoramio.jpg

Šeimyniškių piliakalnis
Koordinatės
55°39′32.2″ š. pl. 25°37′30.1″ r. ilg. / 55.658944°š. pl. 25.625028°r. ilg. / 55.658944; 25.625028Koordinatės: 55°39′32.2″ š. pl. 25°37′30.1″ r. ilg. / 55.658944°š. pl. 25.625028°r. ilg. / 55.658944; 25.625028
Savivaldybė Utenos rajonas
Seniūnija Užpalių seniūnija
Plotas 70x40
Priešpilis papilys 160x130-55
Naudotas I tūkstantmetis – XV a.
Žvalgytas 1958, 1970
Registro Nr. AR1359 / A976KP / 24085, 24086, 3635

Šeimyniškių piliakalnis su papiliu ir gyvenviete – piliakalnis (unikalus objekto MC kodas 3635; Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR1359; registro iki 2005 m. balandžio 19 d. Nr. A976KP), papilys (unikalus objekto MC kodas 24086) ir gyvenvietė Utenos rajono savivaldybės teritorijoje, Šeimyniškių kaime, Užpalių seniūnija. Pasiekiamas keliu Užpaliai – Dusetos nuvažiavus nuo Užpalių 3,5 km, prieš antrą žvyrkelį, kertantį upelį, keliuku pasukus į dešinę rytuosna, už 600 m prieš sodybą pakalnėje pasukus į kairę rytų kryptimi ir paėjus 250 m.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, kurį iš šiaurės rytų juosia Piliaus upelis, iš pietvakarių – Pilupis, jų santakoje. Aikštelė trapecinė, pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 70 m ilgio, 40 m pločio pietryčiuose, 19 m pločio šiaurės vakaruose. Joje rasta arbaletinių strėlių antgalių. Iš visų pusių aikštelė buvo apjuosta pylimu. Pietrytiniame aikštelės krašte yra 4 m aukščio, 28 m pločio, 4 m pločio viršuje pylimas. Už jo iškastas 120 m ilgio, 10 m gylio, 50 m pločio griovys 10 m pločio dugnu. Šiaurės rytiniame aikštelės krašte pylimas yra 1 m aukščio, 8 m pločio, 1,5 m pločio viršuje. Šiaurės vakariniame aikštelės krašte pylimas kūgio formos, 1,2 m aukščio, 19 m pločio. Pietvakariniame aikštelės krašte pylimas niveliuotas ariant. Šiaurės vakarų papėdėje yra 15 m pločio užslinkęs griovys, už kurio supiltas 1 m aukščio, 10 m pločio pylimas. Pietrytinėje papėdėje yra 10 m pločio kelio liekanos. Šlaitai statūs, 16 m aukščio.

Papilys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į pietryčius nuo piliakalnio, už griovio, tarp tų pačių upelių slėnių yra papilys (55°39′26.9″ š. pl. 25°37′35.6″ r. ilg. / 55.657472°š. pl. 25.626556°r. ilg. / 55.657472; 25.626556 (Šeimyniškių papilys)). Jo aikštelė trapecinė, pailga pietryčių – šiaurės vakarų kryptimi, 160 m ilgio, 55 m pločio šiaurės vakarų gale, 130 m – pietryčių gale. Joje aptikta grublėtos ir žiestos keramikos. Pietrytiniame papilio aikštelės gale supiltas 0,5 m aukščio, 8 m pločio pylimas, užsisukantis ir šiaurės vakarų papilio šlaitu, už kurio iškastas 130 m ilgio, 24 m pločio, 6 m gylio nuo papilio, 4 m gylio iš išorės griovys. Griovio pietryčių šlaitu į papilį vakarų – rytų kryptimi kyla 1 m pločio terasa – senojo kelio liekana. Šlaitai statūs, 12 m aukščio.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1958 m. ir 1970 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. [1] Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XV a. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1998-05-19; Nr.612. Paminklo teritorijos plotas 4,7 ha. Vizualinio apsaugos zonos pozonio plotas 1902000 m².

Piliakalnis ir papilys apardyti arimų, jų šiaurės rytų šlaitai erodavę į Pilių. Piliakalnis ir papilys dirvonuoja, šiaurės rytų šlaitai apaugę medžiais, kurie nuo piliakalnio šlaito nukirsti.

Pietvakarių ir šiaurės rytų piliakalnio papėdėse, 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė.

Mindaugo pilys

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnyje stovėjo Užpalių pilis. Užpaliai minimi 1338 m. Pilies papilį 1373 m. kovo mėnesį naktį užpuolė ir sudegino Livonijos ordinas, išžudydamas visus jame buvusius žmones ir išsivesdamas 70 arklių. 1398 m. minimas Užpalių pilies viršininkas lot. capitaneus). 1433 m. vasario pradžioje pilį sudegino Livonijos ordinas, tačiau ji greitai atstatyta, nes 1448 m. vėl minimas pilies viršininkas, o 1453 m. čia planuota rengti susitikimą dėl sienų su Livonija sureguliavimo.

Tvarkymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Užpalių seniūnija 1997 m. nuo šiaurinio piliakalnio šlaito alksnyno apie 60 arų plote pašalino medžius ir piliakalnis atsiveria visu grožiu. Kirsta žiemos metu, kol pašalusi žemė, kad neardyti šlaitų. Kad iš kelmų neželtų atžalos nupurkšta herbicidais kurie veikia medžius, bet beveik nekenkia žolinei augalijai. 19961998 m. iki piliakalnio apsauginės ribos nutiesta kelias, įrengta mašinų stovėjimo aikštelė. Piliakalnio šiaurės vakarų šlaite įrengti paprasti ir pakankamai patogūs laiptai, kurie beveik nežymūs piliakalnio fone, išsiskiria tik turėklai. [2]

Šeiminykščių piliakalnis iš vakarų pusės

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Juodonių piliakalnis 14 km Dauliūnų piliakalnis 11 km Vosgėlių piliakalnis 10 km
Žaibiškių piliakalnis 3 km
Degėsių piliakalnis 1 km
Blank-50px.png
Aluotų piliakalnis 21 km
Lašinių piliakalnis (Anykščiai) 30 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Armališkių piliakalnis 5 km
Gailiešionių piliakalnis 2 km
Lygamiškio piliakalnis 5 km
Šeimyniškėlių piliakalnis 32 km
Berzgainių piliakalnis 63 km
Užpalių piliakalnis 3 km
Vilnius 105 km
Maneičių piliakalnis 6 km
Taurapilio piliakalnis 27 km

Pastaba:
Norėdami pamatyti Vikipedijoje aprašytų gyvenviečių ir kultūros paveldo objektų žemėlapį paspauskite prie koordinačių esančią Žemės ikoną

Nuotraukos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II Piliakalniai, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 162 (Nr. 721)
  2. Užpaliai. Šeimyniškių piliakalnis
  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p.201
  • Lietuvos piliakalniai: atlasas. Vilnius, 2005, t. 3, p. 264–267.
  • Покровский Ф. В. Археологическая карта Ковенской губернии. Вильна, 1899, c. 98-99.
  • Tomas Baranauskas. Lietuvos medinės pilys rašytinių šaltinių duomenimis // Lietuvos archeologija. Vilnius. 2003. T. 24, p. 68, 91.
  • Romas Batūra. Užpalių pilis // Kraštotyra. Vilnius, 1966. p. 61–67.
  • Gintautas Zabiela. Piliakalniai // Utenos krašto enciklopedija. Vilnius, 2001. p. 54-55.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]