Regina Volkaitė-Kulikauskienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Regina Volkaitė-Kulikauskienė (1916 m. rugsėjo 10 d. Kėdainiai – 2007 m. kovo 28 d. Vilnius) – Lietuvos archeologė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos mokslų akademijos narė – korespondentė.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė veterinarijos felčerio Kazimiero Volko ir Teklės Urbanavičiūtės-Volkienės šeimoje. Volkai buvo bajorai, kilę iš Gaižuvos. 1936 m. baigė Kėdainių gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kur studijavo Lietuvos istoriją. Archeologija susidomėjo dar Kėdainių gimnazijoje mokytojos Onos Maksimaitienės, 1933 m. dalyvavusios P. Tarasenkos vykdytuose Velikuškių piliakalnio kasinėjimuose ir mokėjusios apie juos gražiai papasakoti, dėka. Prof. J. Puzino rekomenduota nuo 1938 m. spalio mėn. pradėjo dirbti muziejaus Priešistorinio skyriuje muziejininke, tvarkė archeologinius radinius, dalyvavo muziejaus renginiuose ir archeologinėse ekspedicijose Graužiuose, Upytėje, Veršvuose, Sargėnuose ir kt. Studijas 1940 m. baigė jau Vilniaus universitete, rugsėjo 27 d. apgynusi diplominį darbą „Rytinės baltų ribos priešistoriniais laikais“. Tiesa, dėl valdžių kaitos 1940–1944 m. ji įgijo net tris universiteto baigimo diplomus, nes kiekviena valdžia anksčiau išduoto diplomo nepripažindavo. 1941 m. spalio 12 d. susituokė su archeologiją studijuojančiu Pranu Kulikausku.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1941 m. balandžio mėn. pakviesta asistente neseniai Vilniaus universitete įkurtoje Archeologijos katedroje, kurios vedėju buvo J. Puzinas. Per didžiąsias karo audras Kulikauskai išbuvo Kėdainių apylinkėse. Nuo 1945 m. spalio mėn. Kauno universiteto Archeologijos katedros asistentė. Reorganizavus universitetą grįžo į Vilnių, kur iki 1952 m. dirbo universiteto Archeologijos-etnografijos katedroje. Be pedagoginio darbo tuo metu intensyviai dirbo prie didelės vėlyvojo geležies amžiaus studijos. 1951 m. sausio 5 d. ji apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją „Lietuvos gyventojų materialinė kultūra IX–XII a. (remiantis laidojimo paminklų duomenimis)“.

Tolesnėje R. Volkaitės-Kulikauskienės biografijoje išsiskiria du svarbūs etapai. Tai darbas Vilniaus universitete ir nuo 1962 m. lapkričio 1 d. – Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute, kurio vyresniosios mokslinės bendradarbės pareigas ji užėmė iki 1992 m. balandžio 30 d. 1972 m. išrinkta Lietuvos mokslų akademijos nare-korespondente. 1977 m. buvo patvirtintas jos mokslinis projektas, skirtas lietuvių etnogenezės tyrinėjimams. Jo rezultatai apibendrinti 1987 m. kolektyvinėje monografijoje „Lietuvių etnogenezė“.

Atskira R. Volkaitės-Kulikauskienės interesų sritis – senovės lietuvių drabužiai ir papuošalai. Ta tema paskelbta straipsnių ir monografiją (1997 m.). 1979 m. jos pastangomis išleistas pirmasis „Lietuvos archeologijos“ tomas.[2]

Tyrinėti objektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per pusšimtį metų trukusius archeologinius kasinėjimus yra kasinėjusi daugiau kaip 30-tyje vietų. Žymiausi jos tyrinėti archeologijos paminklai: Maišiagalos piliakalnis (19711973 m.), Narkūnų piliakalnis (19761978 m.), Kernavės piliakalniai Mindaugo Sostas ir Pilies kalnas (1979–1982 ir 1983 m.), Rusių Rago pilkapynas (1963–1964 m.) ir Čiobiškio pilkapynas (1964 m.).

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parašė per 300 straipsnių, kelias monografijas, 1979 m. įkūrė mokslinį tęstinį leidinį „Lietuvos archeologija". Pirmasis spausdintas darbas buvo vėlyvojo geležies amžiaus bronzinių ir sidabrinių antkaklių iš suardytų Pakruojo raj. Stačiūnų kapinyno paskelbimas. Antkaklės pagal lankelio galų užbaigimą suskirstytos į 8 tipus, kurie plačiau aptarti, nustatyta jų chronologija. Šis straipsnis parodė, kad į Lietuvos proistorės tyrinėtojų gretas atėjo pajėgi archeologė.

Svarbiausios publikacijos:

  • Iš lietuvių etnogenezės; 1981
  • Kovos kirviai Lietuvoje ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu; 1964
  • Lietuva valstybės priešaušriu, Vilnius, Vaga, 2001 ISBN 5-415-01498-5
  • Lietuviai IX–XII amžiais, 1970
  • Lietuvio kario žirgas; 1971
  • Lietuvių etnogenezė; 1987
  • Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII amžiuje; 1978–1981
  • Lietuvos archeologija; 1979–1985
  • Lietuvos archeologijos bruožai; 1961
  • Lietuvos archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai, 1958
  • Punios piliakalnis, 1974
  • Senovės lietuvių drabužiai ir jų papuošalai, 1997
  • Senovės lietuvių papuošalai; 1958
  • Punia, 1990 m.
  • Vakarų baltai: etnogenezė ir etninė istorija; 1997
  • Проблемы этногенеза и этнической истории балтов, 1985

Straipsniai apie ją

  • Reginai Volkaitei-Kulikauskienei – 85. Gintautas Zabiela. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – 2001, p. 291–293
  • Reginai Kulikauskienei – 85. Gintautas Zabiela. Lietuvos istorijos metraštis. – 2001, [t.] 2, p. 321–322
  • Akademikei Reginai Volkaitei-Kulikauskienei – 90. Lina Kanopkienė, Rūta Kazlauskienė, Povilas Saudargas. Tarp knygų. – 2006, Nr. 10, p. 35-36.
  • Žvaigždės, kurios visada šviečia: MA narei korespondentei, habilituotai daktarei Reginai Kulikauskienei – 90. Povilas Saudargas. Lietuvos mokslų akademijos žinios. – 2006, Nr. 3/4, p. 14-15
  • Iškili Lietuvos proistorės tyrinėtoja, arba pagirta ne tik tarp moterų. Lina Kanopkienė, Rūta Kazlauskienė, Povilas Saudargas. Mokslas ir gyvenimas. – 2006, Nr. 9, p. 32-33

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2005 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 217 psl.
  2. Vykintas Vaitkevičius. Regina Volkaitė-Kulikauskienė