Dalgis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dalgis – šienavimo ir javų kirtimo įrankis. Sudaro dažniausiai medinis dalgiakotis, rankena ar ranktūris bei lenkta metalinė geležtė.
Lietuvoje dalgis žinomas nuo I a. Seniausi dalgiai randami III-IV a. Vakarų Lietuvos kapynuose. IX-XII a. dalgio forma tapo panaši į dabartinio. Pradžioje dalgis buvo naudojamas šienui pjauti, o nuo XVIII a. ir javams kirsti. Javų dalgio kotas buvo trumpesnis. XX a. pab. dalgių reikšmė sumenko atsiradus žoliapjovėms[1].
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Dalgis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 378 psl.
