Dalgis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Dalgis

Dalgis – šienavimo ir javų kirtimo įrankis. Sudaro dažniausiai medinis dalgiakotis, rankena ar ranktūris bei lenkta metalinė geležtė.

Europoje naudoti trijų tipų (skiriami pagal kotą) dalgiai: 160–180 cm ilgio su dviem (ilgesne ir trumpesne) rankenomis, naudotas daugiausia Šiaurės Europoje (plito Skandinavijoje), 140–150 cm ilgio su dviem rankenėlėmis – Vidurio Europoje ir 160–180 cm ilgio su viena rankena (plito daugiausia slavų žemėse) – Rytų Europoje. Rytų Baltijos šalyse naudoti visų tipų dalgiai; Vakarų Estijai ir Vakarų Latvijai būdingas vadinamasis Šiaurės Europos, Vakarų ir Vidurio Lietuvai – Vidurio Europos, Rytų Latvijai ir Rytų Lietuvai – Rytų Europos dalgis.[1]

Lietuvoje dalgis žinomas nuo I a. Seniausi dalgiai randami III-IV a. Vakarų Lietuvos kapynuose. IX-XII a. dalgio forma tapo panaši į dabartinio. Pradžioje dalgis buvo naudojamas šienui pjauti, o nuo XVIII a. ir javams kirsti. Javų dalgio kotas buvo trumpesnis. XX a. pab. dalgių reikšmė sumenko atsiradus žoliapjovėms[2].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vacys Milius, Adolfas TautavičiusDalgis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
  2. Dalgis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 378 psl.

Vikiteka