Mėlynasis raitelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

„Mėlynasis raitelis“ (vok. Der Blaue Reiter) – Miuncheno menininkų grupuotė, veikusi nuo 1911 iki 1914 metų. Tai buvo pati reikšmingiausia vokiečių ekspresionizmo kryptis.

Vasilijus Kandinskis, „Nežinomas balsas“ (1916 m., akvarelė)

Grupuotės nariai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Mėlynojo raitelio“ grupuotės veikla ir atskirų jos narių ruso Vasilijaus Kandinskio (1866–1944) bei šveicaro Polio Klė (1879–1940) įdiegtos naujovės turėjo didelį poveikį tarptautiniam avangardizmui. Grupuotei taip pat priklausė Mariana Veriovkina (1860–1938), vokiečiai Gabrielė Miunter (1877–1962), Francas Markas (1880–1916), Augustas Makė (1887–1914) ir austras Alfredas Kubinas (1877–1959).

Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1930 m. V. Kandinskis papasakojo, kodėl buvo pasirinktas toks grupuotės pavadinimas: „Vieną dieną ūksmingoje Sindelsdorfo terasoje gerdami kavą Francas Markas ir aš išrinkome šį pavadinimą. Mums abiem patiko mėlyna spalva, F. Markui – arkliai, man – raiteliai. Taigi, pavadinimas gimė savaime“.

Ideologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grupuotė surengė dvi svarbias parodas ir išleido almanachą „Mėlynasis raitelis“ (1912). Šis almanachas buvo svarbus meninių ketinimų patvirtinimas, pristatytas stulbinančiai novatorišku būdu. Į almanachą buvo įtraukti rašiniai įvairiomis temomis (kompozitoriaus Arnoldo Šionbergo apybraiža apie muziką bei ištraukos ir Davido Burliuko esė apie rusų meną, buvo sugretinti „Mėlynojo raitelio“ ir kitų kultūrų bei laikotarpių menininkų darbai, kad išryškėtų naujas meno istorijos paveikslas.

Almanachas taip pat domėjosi misticizmu, juos siejusiu su vėlyvaisiais simbolistais, primityviuoju, liaudies, vaikų ir protinę negalią turinčiųjų menu – visa, kas jiems buvo vertingi įkvėpimo šaltiniai.

Dailininkai V. Kandinskis, F. Markas ir A. Makė savo apybraižose išreiškė tikėjimą simboliniu ir psichologiniu abstrakčių formų veiksmingumu. Originaliame esė „formos klausimu“ Kandinskis įrodinėjo, jog menas turi būti šventas, matomas ir aiškus vidinių dvasinių ypatybių ženklas. Be to, jis gynė menininko laisvę pasirinkti išraiškos formą – abstrakčią ar realistinę. V. Kandinskio knygoje „Apie dvasingumą mene“ buvo rutuliojama idėja, jog menas – tai dvasinės autobiografijos rūšis, ir per ją žiūrovai gali prisiliesti prie savo dvasingumo. Jis ieškojo proto bei jausmų sintezės, siekė kūrinių išraiškingumo.

Jei V. Kandinskio tikėjimo sistema gali būti apibūdinta kaip analitinis dvasinis misticizmas, tai Franko Marko – kaip panteistinė filosofija, jungianti religinius įsitikinimus su giliais jausmais gamtai bei gyvūnams. F. Markas naudojo plačią ryškių spalvų paletę konfliktui bei harmonijai išreikšti.

A. Makės kūryba yra miestietiška. Džiaugsmingos jo miesto scenos, nutapytos derinant išraiškingas spalvas, priartina jo kūrybą prie jo amžininkų prancūzų fovistų bei orfistų ir primena, jog homogeninis stilius niekada nebuvo „Mėlynojo raitelio“ dailininkų tikslas.

P. Klė taip pat eksperimentavo su spalvomis, tačiau griežtai išlaikė individualumą. Jo akvarelės ypač lyriškos, pusiau abstrakčios, tačiau kartu subtilios ir išraiškingos. Kaip ir jo draugai V. Kandinskis bei F. Markas, P. Klė savo mintis apie dvasinę meno prigimtį 1920 m. išdėstė „Kūrybiniame credo“.

Grupuotės narius siejo ne tik bendras stilius, bet ir ideologija − nepalenkiamas, aistringas tikėjimas nevaržoma, kūrybinga menininko laisve išreikšti asmeninę viziją bet kokia jam priimtina forma.

Parodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Pirmoji Mėlynojo raitelio redaktorių paroda“ (nuo 1911-ųjų gruodžio iki 1912-ųjų sausio) vyko Thannhauserio galerijoje, Miunchene. Vėliau ji tapo inauguracine Herwartho Waldeno Sturm galerie paroda Berlyne ir apkeliavo Kelną, Hagą ir Frankfurtą. Mėlynojo raitelio dailininkų kūrybą papildė ir keleto kitų atstovų, tarp jų Heinricho Campendonko (1889-1957), Elizabeth Epstein (1879-1956), J. B. Niestle (1884-1942), čekų menininko E. Kahlerio (1883-1911), amerikiečio Alberto Blocho (1882-1961), rusų Davido ir Vladimiro Burliukų, prancūzų R. Delonė (1885-1941) bei austrų kilmės vengro Schonbergo darbai.

„Antroji Mėlynojo raitelio redaktorių paroda“, surengta 1912 metų vasario - balandžio mėnesiais Goltzo galerijoje, Miunchene, sulaukė dar didesnės sėkmės. Skirta tik akvarelei, piešiniams ir spausdintai grafikai, ekspoziciją sudarė 315 naujosios grafikos meno pavyzdžių, sukurtų net trisdešimt vieno Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos menininko, tarp jų E. Noldės, M. Pechšteino, E. L. Kirchnerio, E. Hekelio, P. Klė, A. Kubino, H. Arpo, P. Pikaso, Ž. Brako, R. Delonė, K. Malevičiaus, M. Larionovo ir N. Gončarovos. Šios parodos sukėlė tikrą sensaciją tarp menininkų, apstulbino kritikus ir visuomenę.

Veiklos pabaiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis pasaulinis karas nutraukė grupuotės veiklą. Vasilijus Kandinskis buvo priverstas grįžti į Rusiją. A. Makė žuvo pirmosiomis karo savaitėmis, o F. Marką tokia pat lemtis ištiko 1916 metais apkasuose Verdene. Taip ir buvo pabaigtas F. Marko ir V. Kandinskio rengtas almanacho tomas. V. Kandinskis rašė: „Mėlynasis raitelis“ buvome mes: F. Markas ir aš. Mano draugų nebėra, o aš vienas nebenoriu tęsti“.

Nors grupuotei ir nepavyko pergyventi Pirmojo pasaulinio karo, jos veikla ir atradimai buvo išties svarbūs, davę pradžią iliuziniam menui, dadaizmui, siurrealizmui ir abstrakčiajam ekspresionizmui.

Svarbiausios kolekcijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbiausi leidiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • A. Meseure, Macke (Bona, 1993)
  • S. Barron and W. Dieter-Dube, German Expressionism: Art and Society 1909-1923 (1997)
  • D. Elger and H. Bever, Expressionism: A Revolution in German Art (1998)
  • Paul Klee Foundation, Paul Klee Catalogue Raisonne, Vol. 1 (1998)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  • Amy Dempsey „Stiliai, judėjimai ir kryptys“, Enciklopedinis moderniojo meno vadovas. Presvika, 2002 .