Lepelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lepelis
blrs. Лепель, rus. Лепель
            
Laisvės aikštė
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis Vitebsko sritis Vitebsko sritis
Rajonas Lepelio rajonas
Įkūrimo data 1439 m.
Gyventojų (2022) 17 219
Vikiteka Lepelis

Lèpelis [1] (blrs. Лепель, rus. Лепель) – miestas šiaurės Baltarusijoje, Vitebsko srityje, 110 km į pietvakarius nuo Vitebsko, Lepelio ežero pakrantėje. Lepelio rajono centras. Pro miestą teka Ūlos ir Esos upės. Išvystyta lengvoji ir maisto pramonė.

Miesto centras

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lepelio sritis IXXII amžiais priklausė Polocko kunigaikštystei, XIIIXIV a. pradžioje – Vitebsko kunigaikštystei, o nuo XIV a. 1-osios pusės pateko į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sudėtį.

XV a. Lepelis priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams. 1439 m. Mykolas Žygimantaitis Lepelio žemes padovanojo Vitebsko Romos katalikų bažnyčiai. Tai pirmasis šios vietovės paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Žygimantas Senasis 1541 m., gavęs popiežiaus sutikimą, Lepelio valdas padovanojo Vilniaus katedrai (kapitulai). Vykstant Livonijos karui Vilniaus vyskupijos dvasininkija, suprasdama, kad nesugebės apginti šių valdų nuo Maskvos Didžiosios kunigaikštystės karinių išpuolių, 1563 m. Lepelį grąžino Žygimantui Augustui. Pastarasis 1568 m. Lepelį atidavė valdyti aktyviam Livonijos karo dalyviui, Smolensko kaštelionui Jurijui Zenovičiui, iki jo gyvenimo pabaigos. Vėliau Lepelis buvo atiduotas Polocko vaivadai Mikalojui Dorohostaiskiui. Steponas Batoras apie 1582 m. iš M. Dorohostaiskio Lepelį susigrąžino ir vėl padovanojo Vilniaus katedrai, kuri 1586 m. už 1200 kapų grašių jį pardavė Leonui Sapiegai. Didikas XVI a. pabaigoje į kitą Ūlos krantą perkėlė gynybinę pilį, katalikų ir ortodoksų bažnyčias, taigi į naujoje ir dabar esančioje vietoje įkūrė Naująjį Lepelį. 1604 m. fundavo Romos katalikų šv. Kazimiero bažnyčią. 1609 m. L. Sapiegą Naująjį ir Senąjį Lepelį užrašė Vilniaus bernardinių (klarisių) vienuolynui, veikusiam prie šv. arkangelo Mykolo bažnyčios, kurią jis fundavo kaip savo šeimos mauzoliejų[2]. Dėl pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo metu iš LDK atimtų ir prie Rusijos imperijos prijungtų rytinių LDK teritorijų 17721776 m. Lepelis buvo Polocko vaivadijos centru ir čia posėdžiaudavo žemės ir pilies teismai[3].

Per 1793 m. Antrąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą Lepelis pateko į Rusijos imperijos sudėtį. 1805 m. balandžio 5 d. Lepeliui suteiktos miesto teisės. XIX a. jis buvo Vitebsko gubernijos Lepelio apskrities centras.[4]

Sovietmečiu buvo linų ir maisto pramonės centras.[5]

Kanalas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

17971805 m. Lepelio apylinkėse įrengtas Berezinos kanalas – 173 km ilgio, 14 šliuzų turintis dirbtinis vandens kelias, Bereziną (Dniepro intakas) sujungęs su Ūla (Daugyvos intakas), o Baltijos jūrą – su Juodąja. Kanalas, kurio pirminė idėja kilo LDK laikais – 1701 m., o Rusijos imperijos valdymo metu realizuota pagal grafo Tado Čackio 1794 m. projektą, atidarytas 1815 m. ir intensyviai naudotas prekybos tikslais – daugiausiai plukdant medieną, iki XX a. pradžios.[6] Kanalas sugriautas 1941 m. – Antrojo pasaulinio karo metu. XIX a. Berezinos kanalas turėjo didelę reikšmę Lepelio ekonominiam ir socialiniam gyvenimui. 1814 m. miestelyje įsteigta Berezinos kanalo mokykla, kurioje 18331839 m. dėstė Jonas Čečiotas.

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
  2. http://vienuolynai.mch.mii.lt/V64-75/Vilnbernard.htm Archyvuota kopija 2017-10-14 iš Wayback Machine projekto.
  3. Януш І. Лепель // Вялікае княства Літоўскае: Энцыклапедыя. У 3 т. / рэд. Г. П. Пашкоў і інш. Т. 2: Кадэцкі корпус – Яцкевіч. – Мінск: Беларуская Энцыклапедыя, 2005. С. 189.
  4. Lepel. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. V (Kutowa Wola — Malczyce). Warszawa, 1884, 149 psl. (lenk.)
  5. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 251
  6. Berezyński kanał. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 148 psl. (lenk.)