Kurilų salų konfliktas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Koordinatės:44°6′N 146°42′E / 44.1°N 146.7°E / 44.1; 146.7

Kurilų salos. Tamsiai geltona pažymėtos ginčytinos salos.

Kurilų salų konfliktas – 1945 m. spalio 5 d. prasidėjęs konfliktas tarp Japonijos ir Rusijos dėl piečiausių Kurilų salų suvereniteto. Ginčytinos salos dabar priklauso Sachalino sričiai, esančiai Rusijoje, bet į jas turi pretenzijų Japonija, jas vadinanti Šiaurinėmis Teritorijomis ((北方領土 Hoppō Riōdo) arba Pietų Čišima (南千島 Minami Chishima).

Ginčytinos salos yra:

Kurilų salos su ginčytinomis teritorijomis.
 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

Konflikto priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

1855 m. pasirašyta Japonijos ir Rusijos sutartis dėl jūrų sienos ir prekybos, pagal kurią keturios pietinės Kurilų salos buvo atiduotos Japonijai (jūrų siena buvo nutiesta tarp Iturupo bei Uruko salų). Tačiau sutartyje kalbama tik apie Iturupo salos priklausomybę Japonijai, likusios trys salos (Kunaširas, Šikotanas bei Chabomajus) sutartyje nėra minimos. 1855 m. sutartimi pietų Sachalinas buvo padalintas dviem valstybėm. Tokios sąlygos netenkino nė vienos valstybės, todėl praėjus dvidešimčiai metų, 1875 m. pasirašyta Sankt Peterburgo sienų sutartis, kuria buvo atlikti teritoriniai mainai. Pietinė Sachalino dalis, tuomet priklausiusi Japonijai, buvo atiduota Rusijai. Už tai Japonija gavo visą Kurilų salyną, kuris jai ir priklausė iki 1945 metų. 1905 metais Rusijai pralaimėjus karą prieš Japoniją, Sachalinas vėl atiteko pastarajai kaip karo grobis.

1941 m. buvo pasirašyta Japonijos ir TSRS nepuolimo sutartis. 1945 m. balandį TSRS pareiškė denonsuojanti šią sutartį.[1] 1945 m. rugpjūčio 8 d. TSRS paskelbė karą Japonijai.[2]

1945 m. Stalinas vėl atsiėmė Pietų Sachaliną, be to, dar užėmė ir Kurilų salas, kurias paskelbė istorine Rusijos teritorija. Po Antrojo pasaulinio karo Japonija niekada nereiškė pretenzijų dėl Sachalino, tačiau nuolat reikalauja grąžinti Kurilų salas.

Rusija jautė teisę užimti Kurilų salas, nes pagal slaptą Jaltos susitarimą 1945 m. vasario mėn. vid., kuriame dalyvavo JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos atstovai, Kurilų salos pripažintos Rusijos nuosavybe. Po Potsdamo sutarties 1945 m. rugpjūčio 14 d. Japonija buvo priversta pripažinti reikalavimus ir pati buvo okupuota JAV, Taivanas – Kinijos, Sachalinas ir Kurilų salos – Rusijos.

1952 m. sekė San Francisko konferencija, kurioje Japonija atsisakė pretenzijų į Kurilų salas, tačiau šios sutarties nepasirašė Rusija. Tokiu būdu palikdama Japonijai viltį kada nors susigrąžinti Kurilų salas. Tarptautinės konvencijos teigia, jog po karo, sudarius taikos sutartį, okupuotos teritorijos turi būti grąžinamos, Rusija ir šį kartą tarptautines normas ignoravo.

Bandymai pasirašyti taikos sutartis[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmuoju mėginimu susitarti galėtume įvardinti 1956 m. šalių pasirašytą abipusę Deklaraciją (dvišalę sutartį), kuri nutraukė karo būklę, atstatė diplomatinius ir konsulinius santykius bei išsprendė belaisvių ir reparacijų klausimą. Taip pat Nikita Chruščiovas, rodydamas „gerą valią“, pasirašė su Japonija bendrą deklaraciją, kuria Sovietų Sąjunga įsipareigojo grąžinti Šikotano salą ir Habomai uolas. Bet sovietų generolai ir maršalai bei Rusijos AT pakėlė baisų triukšmą ir N. Chruščiovui neliko nieko kita kaip atsisakyti susitarimo.

Realiausiai padėtis pradėjo keistis Michailui Gorbačiovui pradėjus naująją pertvarkos politiką, vadinamąją perestroiką. 1991 m. balandį pagaliau surengtas pirmasis oficialus vizitas į Japoniją, bet jis realių rezultatų negalėjo duoti dėl tuometinės abiejų šalių vidaus politikos.

1992 m. vasarą Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas, prisilaikydama 1956 m. SSRS ir Japonijos deklaracijos, paskelbė, jog Rusija pasirengusi grąžinti japonams dvi salas – Šikotaną ir Habomai. Rusijos Aukščiausioji Taryba pareiškė, jog B. Jelcinas bus pašalintas, jeigu tik pabandys atiduoti Japonijai Kurilų salas, kurios esą yra „istorinės Rusijos žemės“. B. Jelcinas išsigando, todėl konflikto sprendimas buvo atidėtas.

1993 m. Rusijos prezidentas B. Jelcinas vizito į Japoniją metu pasirašė Tokijo deklaraciją, kurioje Maskva pasižadėjo siekti teritorinių ginčų sureguliavimo, ypač, dėl Habomai, Šikotano, Kunašyro ir Iturupo salų.

Po 1993 m. Tokijo deklaracijos prie Šiaurinių teritorijų klausimo buvo sugrįžta tik 1997 m. liepos mėn. Denverio susitikime, kada tarpininku sprendžiant šią problemą pasisiūlė būti JAV, bet galutinė sutarties nebuvo pasirašyta. Taip pat po 1993 m. sutarties sekė valstybių vadovų susitikimai neformalioje aplinkoje. Po vieno neformalaus susitikimo 1997 m. net buvo sutarta, kad istorinė taikos sutartis turi būti pasirašyta iki 2000 m.

„Nepaisant vidinio Rusijos Dūmos nepasitenkinimo, vaisingiausiais galima laikyti 2003 m., kada Japonijos užsienio reikalų ministras J. Koizumi ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė Veiksmų planą, pagal kurį turi būti vykdoma politinio dialogo gilinimas, derybos dėl taikos sutarties, bendradarbiavimas tarptautinėje arenoje, prekybos ir ekonomikos srityse, santykių gilinimas saugumo ir gynybos politikoje, progresas kultūrinėje sferoje.“

2004 m. įsteigta „Išminčių taryba“ savo uždaviniu paskelbė Rusijos ir Japonijos santykių gerinimą. Tų pačių metų gegužės mėn. į Maskvą atvyko buvęs Japonijos premjeras Mori (tarybos narys) kartu su Maskvos meru Jurijumi Lužkovu (kuris ir įkūrė „Išminčių tarybą“) apsvarstyti nesutarimus bei 2005 m. pasirašyti taikos sutartį. Dėl sutarties pasirašymo tarp Rusijos įvairių visuomenės vyravo neužtikrintumo nuotaikos:

  • politikos apžvalgininkai gana atsargiai prognozavo taikos sutarties pasirašymą;
  • neatmetama galimybė, jog susitarimas gali būti pasirašytas dėl bendros Rusijos ir Japonijos jurisdikcijos valdant šias salas;
  • Pietų Kurilų salos (arba bent dvi jų) gali būti grąžintos Japonijai, atidedant tą grąžinimą 50-čiai metų. Už tokį Maskvos pažadą Japonija turėtų sumokėti didelę finansinę kompensaciją. Tačiau dėl Maskvos nepatikimumo tokios sutarties pasirašymo galimybė buvo dar menkesnė nei pirmų dviejų.

2005 m. lapkričio mėn. V. Putinas vyko vizitui į Japoniją. Tačiau jau mėnesio pradžioje buvo išplatintas pranešimas, jog nebus pasirašytos taikos sutarties su Japonija, sprendžiant Kurilų konflikto problemą. Japonijos ministras pirmininkas Džuničiras Koidzumis susitarimo priežastimi įvardino „esminį nuomonių skirtumą“, bet pasisakė už taikos sutartį. Japonija siekia atgauti visas keturias salas. Tuo tarpu Rusija tikisi išspręsti ginčą, pasitelkusi 1956 metų Japonijos ir Sovietų Sąjungos deklaraciją, kurioje teigiama, kad Maskva Japonijai grąžins Šikotano ir Habomajo salas po to, kai bus pasirašyta taikos sutartis.

2006 m. Rusijos pasienio apsaugos patrulinis laivas apšaudė Japonijos žvejybinį laivą. Incidento metu žuvo japonų žvejys. Rusija dėl incidento kaltina Japoniją, nes ji aplaidžiai žiūri į vadinamųjų Šiaurinių teritorijų gyventojus, kurie žvejodami pažeidžia Rusijos-Japonijos sieną – Japonijos vyriausybės aplaidumas. „Japonija pareikalavo, kad Maskva nubaustų incidento kaltininkus, taip pat imtųsi priemonių, jog tai nepasikartotų. Bet atsiprašymų iš Maskvos taip ir nesulaukta.“

Po incidento Japonija galėjo pareikalauti ne tik Rusijos atsiprašymo, bet ir kompensacijos, o paskui ir galutinio ginčo išsprendimo savo naudai, todėl buvo galima tikėtis, jog incidentas pajudins Šiaurinių teritorijų klausimą iš mirties taško. Tuo metu politologai spėliojo, kokiomis priemonėmis bus sprendžiamas konfliktas, kad patenkintos liktų abi valstybės. Tačiau sprendimas taip ir nebuvo priimtas.

2007 m. Kurilų konfliktas tęsiasi birželį Rusijos prezidentas V. Putinas pareiškė: „Mes suprantame mūsų Japonijos partnerių elgesio motyvus ir norime atsikratyti visų praeities nuosėdų – esame pasirengę kartu ieškoti šios problemos sprendimo būdų”. Tačiau beveik tuo pat metu Kuriluose apsilankęs Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas neslėpė, kad šalių pozicijos Kurilų klausimu – diametraliai priešingos.

2008 m. pasikeitė tik Rusijos prezidentas, tačiau Rusijos pozicija konflikto atžvilgiu – ne. Oficialūs Japonijos asmenys buvo įsitikinę, kad susitarti įmanoma – jei ne su V. Putinu, tai su jo įpėdiniu. 2008 m. liepos 7 d. Didžiojo aštuoneto (toliau G8) susitikime, kuris vyko arčiausiai ginčijamų teritorijų – Japonijos Hokaido saloje, tuo metu Japonija daugiausiai dėmesio skyrė deryboms su Dimitrijumi Medvedevu. Tačiau D. Medvedevas nepateisino Japonijos diplomatų lūkesčių, kai į tokius mėginimus sureagavo sakydamas, „jog per tokį trumpą laiką G8 susitikimą pasiekti maksimalių tikslų yra neįmanoma.“

2009 m. vasario 18 d. Japonijos ministras pirmininkas Taro Aso bei Rusijos prezidentas D. Medvedevas Sachalino saloje susitiko aptarti dujų gamyklos statybos.[3] Šiame susitarime jie taip pat susitarė suintensyvinti konflikto sprendimą. Tais pačiais metais Japonijos ministras pirmininkas Taro Aso pasiūlė planą, pagal kurį reikia padalinti keturias salas po lygiai kiekvienai šaliai, tuomet Japonija gautų 3 salas ir dalį Iturupo salos. Tačiau šis pasiūlymas Rusijoje buvo ignoruotas, o Japonijoje sutiktas kritiškai.

Kaip galima matyti bandymų pasirašyti susitarimus po „San Francisko“ sutarties vyksta beveik kiekvienais metais, tačiau konfliktas dar vis tęsiasi. Panašu, jog prognozės, kad nepavyks susitarti su dabartiniu Rusijos prezidentu D. Medvedevu yra teisingos.

Japonijos pozicija[taisyti | redaguoti kodą]

Pozicijos kaita nuo konflikto pradžios[taisyti | redaguoti kodą]

Nors Rusija pateikė pirmoji oficialius duomenis apie Kurilų salyną, tačiau salynų teritorija jau XVI a. priklausė Japonijai. Kaip jau minėta „San Francisko“ sutartimi (1952 m. balandžio 28 d.) Japonija atsisakė pretenzijų į Šiaurines teritorijas. Rusija šio susitarimo nepasirašė, tačiau salas pasiliko. Kariniai veiksmai buvo nutraukti tik 1956 m. sutartimi, kuria N. Chruščiovas norėjo atiduoti dvi salas Japonijai. Jokių diplomatinių dokumentų ar susitarimų dėl salų suvereniteto perleidimo ar dalinimosi nepasirašyta. Po 1956 m. Japonija iškėlė siekį atgauti visas 4 salas, kurios jai priklausė oficialiai nuo 1855–1945 m. ir nuo to laiko šalies pozicija nesikeičia. Japonija nenori sutikti tik su dviejų salų grąžinimu, nes laikosi pozicijos, jog visos keturios salos yra jos, be to, „Japonija neketina pasitenkinti gyvenama Šikotano sala ir keletu negyvenamų mažųjų Kurilų salelių, kurios yra tik nedidelės uolos, plaunamos penkiametrinių Ramiojo vandenyno bangų, ir reikalauja gražinti ir dideles bei gamtinių išteklių turtingas salas Kunašyrą bei Iturupą.“

Japonijos santykis su Kurilų salų gyventojais[taisyti | redaguoti kodą]

Japonija stengiasi užmegzti palankius santykius su Kurilų salų gyventojais. Ji atveža humanitarinės pagalbos, rodo Kurilų gyventojams išpuoselėtą Japoniją ir žada milžiniškas kompensacijas gyventojams, jei salos būtų grąžintos. Tačiau Kurilų salų gyventojai bijo, jog Japonija sunaikins gamtą. Be to, Kurilų salose gyvena rusų tautybės žmonės, kurie mano, jog tai Rusijos teritorija ir japonams reikia susitaikyti su salų praradimu.

Kuo grindžiama keturių salų susigrąžinimo pozicija?[taisyti | redaguoti kodą]

Japonijos užsienio reikalų puslapyje galima rasti oficialią Japonijos poziciją dėl Šiaurės teritorijų. Tačiau pirmiausia reikėtų suprasti, jog Japonija 1855 m. taikos sutartį supranta kaip natūraliai susidariusių sienų įtvirtinimą ir pripažinimą.

Kai SSRS užėmė Kurilų salas, deportavo vietinius japonus. 1945 m. deportuoti žmonės vienu iš pagrindinių savo tikslų laiko sugrįžti į Kurilų salas, savo nepasitenkinimą rodo kiekvienais metais vasario 7 d. (tai diena, kada Japonija ir Rusija pasirašė sutartį dėl jūrų sienų 1855 m.) rengdami mitingus prie Rusijos ambasados Japonijoje.

Nors daugelis šaltinių teigia, jog Kurilų salas Rusija ir Japonija pradėjo tyrinėti vienu metu, XVII a., tačiau Japonijos užsienio reikalų ministerijos puslapyje, Japonija teigia, jog ji anksčiau nei Rusija atvyko į Kurilų salas.

Taip pat Japonija laikosi pozicijos, jog Šiaurinės teritorijos yra Japonijos dalis, kurią neteisėtai okupavo SSRS. Tam pritaria JAV. Japonija nepamiršta, jog SSRS užpuolė Japoniją, nors 1941 m. buvo pasirašiusios nepuolimo sutartį.

Naujausi dokumentai, kuriais remiasi Japonija[taisyti | redaguoti kodą]

Japonija pripažįsta tris dokumentus, pasirašytus su Rusija:

  • 1956 m. pasirašyta deklaracija,
  • 1993 m. pasirašyta sutartis, pagal kurią nutarta kokiais principais vadovautis, siekiant susitarimo,
  • 2001 m. pasirašytą susitarimą, kuriuo abi šalys pripažino 1956 m. deklaraciją.

Šiais dokumentais vadovaujamasi, siekiant susitarimo. Ar bent jau šiuos dokumentus Japonija laiko pagrindiniais, pagal kuriuos bandys surasti priimtiną poziciją palankią abiem šalims.

Rusijos pozicija[taisyti | redaguoti kodą]

Rusijos pagrindiniai dokumentai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniais dokumentais, kuriais remiasi Rusija, grįsdama Kurilų salyno priklausomybę, yra:

  • Jaltos konferencijos nutarimas (1945 m. vasario 4-11 d.),
  • Potsdamo konferencijos nutarimai, kuriuos Japonija buvo priversta pripažinti (1945 liepos 17 – rugpjūčio 12d.) bei
  • San Francisko konferencijos sutartimi (1951 rugsėjo 8 d.), nors Rusija jos ir nepasirašė.

Rusijos ketinimai dėl Kurilų salų išlaikymo[taisyti | redaguoti kodą]

Rusijos spauda teigia, jog Kurilų salų priklausymas Rusijai yra neabejotinas, nes Kurilų salos šalies dalimi tapo po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau ji pasiruošusi derėtis su Japonija dėl Šikotano bei Habomajaus (šios salos yra negyvenamos ir labai akmenuotos) salų. Tačiau šios salos yra niekinės, jos visiškai nenaudingos. Į didžiausių salų Kunaširo bei Iturupo infrastruktūrą Rusija investuoja milijardus. „Priėmus ekonominę ir socialinę salų plėtros programą per dešimtmetį rengiamasi Kunašyre pastatyti rimtesnį oro uostą ir iki maksimumo padidinti gyventojų skaičių. Matyt, taip galutinai palaidojant Japonijos viltis atgauti šiaurines teritorijas. Tam jau skirta 18 mlrd. rublių.“ Anksčiau japonai tiekdavo rusams absoliučiai viską, nes šie nieko neturėjo. Dabar gyvenimo lygis Kuriluose gerokai pakilo. Nuvykę į Japoniją apsipirkti, salų gyventojai kai kada palieka ten net iki 6 tūkst. dolerių, todėl nemanoma, kad rusai grąžins salas. Su tuo sutinka ir buvęs Japonijos pasiuntinys Maskvoje Minoru Tamba.

Kodėl Rusija nenori atiduoti Kurilų salų?[taisyti | redaguoti kodą]

Vienas iš pagrindinių kaimų Šikotane, kuris priklauso Rusijai

Yra keturios priežastys, kodėl Rusija nenori atiduoti Kurilų salų:

  • Strateginė svarba. Kurilų salos „sudaro natūralų barjerą, dengiantį Ochotsko jūrą ir išėjimus į Ramųjį vandenyną. Tai puikiausia vieta karinėms jūrų ir oro bazėms bei radiolokacinėms stotims“.
  • Teritorinės problemos. Rusija bijo, kad grąžinus Kurilų salas, gali iškilti ir kitų teritorinių problemų. Po Antrojo Pasaulinio karo Sovietų Sąjunga gavo ne tik teritorijas Tolimuosiuose Rytuose, bet ir Europoje. 1940 m. po Žiemos karo užėmė Suomijos teritorijos dalį bei 1945 m. Rytų Prūsiją.
  • Kunašyras yra tikras gamtos perlas. Ten įkurtas Kurilų draustinis, yra keturi veikiantys vulkanai, gyvena per 200 rudųjų meškų, auga magnolijų ir bambukų sąžalynai, iš žemės gausiai trykšta gydomieji terminiai vandenys, pakrantėse pasirodo ruonių, delfinų ir banginių.
  • Nacionalizmas. Rusams įdiegtas nacionalizmas neleistų atsisakyti nė vienos teritorijos, užimtos po Antrojo Pasaulinio karo. Politikas, kuris drįstų tą padaryti, sužlugdytų savo karjerą. Šią nuostatą patvirtina citata: „Rusų politologai pripažįsta, kad Kurilų salų grąžinimo neatlaikytų net ir V. Putino reitingai…“

Rusijos ir Japonijos tarpusavio santykiai[taisyti | redaguoti kodą]

Prastus Japonijos ir Rusijos santykius nulėmė konfliktas dėl Kurilų salyno, kurį Antrojo Pasaulinio karo metais užėmė TSRS. Iš karto po salyno okupacijos bet kokie tarptautiniai santykiai tarp šių šalių buvo nutrūkę iki XXI a. pr. Tačiau valstybių interesai privertė diplomatinius nesutarimus nukelti į antrąjį planą ir tarpvalstybinius santykius pradėti megzti ekonominių interesų pagrindu.

„Žvelgiant iš Japonijos perspektyvos, svarbiausi Vyriausybės kriterijai yra du: išspręsti teritorines problemas ir plėtoti ekonominį-kultūrinį tarpusavio bendradarbiavimą.“ Dėl antrojo tikslo įgyvendinimo ignoruojamas pirmasis tikslas. Tam, kad nenukentėtų Japonijos ekonomika, ji linkusi nustumti į šalį diplomatinius konfliktus.

Japonijai tenka importuoti beveik visą jos ūkiui reikalingą naftą, todėl Tokijas, be Artimųjų rytų, norėtų turėti dar ir kitą naftos importo šaltinį.“ Dėl to Japonija siekia, kad Rusijos Federacija taptų stipria Tolimųjų Rytų regiono šalimi ir integruotųsi į tarptautines organizacijas, nes abiem šalims svarbu Rusijos Tolimieji Rytai, kur reikalingos milžiniškos investicijos. Beje, JAV vaidmuo šio klausimo sprendime priimtinas ir Japonijai, nes pastaroji JAV laiko strategine ekonomine partnere.“

Ekonominio bendradarbiavimo eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Japonija ir Rusija nuo 2005 m. vis labiau ir labiau siekia sustiprinti tarpusavio bendradarbiavimą. Kaip jau minėta, viena iš Japonijos interesų sričių – nafta Sibire. Pasak Japonijos žiniasklaidos, Rusijos energetikos ministras Viktoras Christenka minėjęs, jog Rusija norėtų tiesti naftotiekį iš Sibiro į Kiniją anksčiau negu bus užbaigtas naftotiekis į Japoniją, todėl 2005 m. „Tokijuje esantis V. Christenka (Rusijos energetikos ministras) susitiko su Japonijos ekonomikos prekybos ir pramonės ministru Šoičiu Nakagava aptarti naftotiekio planų. 2006 m. per G8 susitikimą tais metais, buvo sutarta statyti rytų Sibiro naftotiekį, kurio atšaka bus taip pat nutiesta ir į Kiniją.

Kinija ir Japonija yra konkurentės dėl interesų Sibiro rytuose (daugiausia Rusijos nafta, taip pat domisi miško, dujų, ir cheminės pramone), todėl 2009 m., per vykusią Sachalino konferenciją, Kinija Rosneft ir Transneft pasiūlė 25$ milijardų paskolą. Japonija nenori, kad Kinija įgautų didesnės įtakos, todėl stengiasi kuo labiau remti Rusiją: „Tojotos“ automobilių gamykla atsidarė Sankt Peterburge 2007 m., tą patį šių metų gegužę planuoja daryti „Nissan“ automobilių gamykla, be to, per Sachalino konferenciją Japonijos Ministras pirmininkas Taro Aso paskelbė, kad rems Sachalino salos tilto statybą į Rusijos žemyną. Tokio bendravimo pradžia galėtume įvardinti 2002 m., kai buvo pasirašyta abipusė bendradarbiavimo sutartis.

Rusijos gamtinių išteklių vaidmuo konflikte[taisyti | redaguoti kodą]

 Crystal Clear action spellcheck.png  Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą ir apie tai, jei norite, praneškite Tvarkos projekte.

Rusijai stengtis spręsti Kurilų problemą, jei ji ir konflikto sąstingio situacijoje pelnosi iš Japonijos. Natūralu, jog Rusija stengiasi konflikto sprendimą laikyti užkonservuotą. Japonijai laikas brangus, nes su kiekviena diena ji tolsta nuo atgavimo ir galėjimo įsitvirtinti keturiose salose. Rusija – atvirkščiai, pelnosi ne tik iš keturių, bet ir iš Japonijos bei Kinijos.

Rusija ir Japonija 2009 m. gegužės mėnesį gali pasirašyti civilinės branduolinės energijos susitarimą.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

1. Daraskevičius R., „Rusija neketina atsisakyti Kurilų salų“, savaitraštis „Veidas“, 2006 m., http://www.mediabv.lt/res_zinpr_det.php?id=6603, 2009-04-17, 14:00

2. Katinas P., „Be taikos sutarties 60 metų nuo karo praėjus“, „XXI amžiaus“, nr. 10 (79), 2004 m., http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20040526/5-1.html, 2009-04-17, 14:30

3. Kriaučionytė L., „Kurilų salų priklausomybės dilema: Rusija ar Japonija“, 2006 m., http://geopolitika.lt/?artc=350, 2009-04-17, 12:38

4. Radzevičiūtė A., „Rusai supranta Japoniją, bet padėti negali (2)“, 2007 m., http://www.geopolitika.lt/?artc=911, 2009-04-17, 14:32

5. Spraunius A., „Teritorinė „votis“ – Kurilai“, „Žinių radijas“, laida „Dvi pusės“, 2008 m. http://www.ziniur.lt/apie/pranesimai?item=2135, 2009-04-17, 13:57

6. Elektroninis naujienų portalas „ELTA“, straipsnis „Japonija ir Rusija dar nepateiks bendro pareiškimo dėl ginčijamų salų“, 2005 m. http://www.sekunde.lt/content.php?p=read&tid=24669&poll_rez=1, 2009-04-17, 13:02

7. Naujienų portalas „BBC“, straipsnis „Japan, Russia discuss islands row“, 2009 m., http://news.bbc.co.uk/2/hi/asia-pacific/7896325.stm, 2009-04-22, 14:59

8. Rusijos naujienų portalas „Moscow news“, straipsnis „Russia stands firm in territorial dispute with Japan“, 2008 m., http://en.rian.ru/russia/20080702/112838415.html, 2009-04-22, 15:22

9. Internetinis JAV naujienų portalas, kuris platina informaciją apie nacionalinio saugumo grėsmes „Threats watch“, „The Budding Russia-Japan Relationship“, http://threatswatch.org/analysis/2006/08/the-budding-russiajapan-relati/, 2009-04-27, 16:40

10. Naujienų portalas ELTA, „Japonijos premjeras dalyvaus Pergalės minėjime Maskvoje“, 2005 m., http://www.sekunde.lt/content.php?p=read&tid=12475, 2009-04-17, 13:04

11. Naujienų portalas penki.lt, „Gegužės mėnesį Rusija ir Japonija gali pasirašyti civilinės branduolinės energijos susitarimą“, 2009 m., 2009-04-17, 14:41 http://news.penki.lt/news.aspx?Lang=LT&Element=News&TopicID=20&IMAction=ViewArticle&ArticleID=193269

12. Internetinis portalas „Economic expert.com“, http://www.economicexpert.com/a/Kuril:Islands.htm, 2009-04-22, 13:45

  1. Denunciation of the neutrality pact April 5, 1945. (Avalon Project at Yale University)
  2. Soviet War Declaration On Japan August 8, 1945. (Avalon Project at Yale University)
  3. http://news.bbc.co.uk/2/hi/asia-pacific/7896325.stm

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]