Kurilų salos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Koordinatės: 46°30′N 151°30′E / 46.500°N 151.500°E / 46.500; 151.500

Kurilų salų geografinė padėtis
Kurilų salos pagal jų priklausomybę Rusijai ir Japonijai iki 1945 metų

Kurilų salos (rus. Курильские острова, Čišima jap. 千島列島) – salynas šiaurės rytų Azijoje, driekiasi nuo Kamčiatkos pusiasalio šiaurėje iki Hokaido salos pietuose. Skiria Ochotsko jūrą (šiaurės vakaruose) nuo Ramiojo vandenyno. Grandinės ilgis ~1300 km. Bendras plotas 10 503 km².[1] Visos Kurilų salos yra valdomos Rusijos (Sachalino sričiai), didžioji dalis yra tarptautinės bendruomenės jai pripažįstamos. Į dvi piečiausiai esančias dideles salas (Iturupą ir Kunašyrą) bei nedideles Šikotano ir Chabomajaus saleles pretenduoja Japonija, kuri laiko jas savo teritorijos dalimi. Ginčas dėl šių salų priklausomybės tęsiasi nuo II-ojo pasaulinio karo pabaigos, Japonijos ginčyjamos salos vadinamos "Šiaurinėmis teritorijomis".

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Kurilų kraštovaizdis

Yra 56 didelės salos ir daug nedidelių salelių ir uolų. Didžiausios salos: Iturupas, Kunaširas, Paramuširas, Urupas. Salynas skirstomas į Šiaurės Kurilus ir Pietų Kurilus, skiriamus Kurilų sąsiaurio.

Salos vulkaninės kilmės, jos yra stratovulkanų, susidariusių Ramiojojo vandenyno plokštės sandūros su Ochotsko plokšte vietoje, viršūnės. Gausu veikiančių ugnikalnių (~40), dažni žemės drebėjimai (tarp jų 8,5 balų 1963 m. žemės drebėjimas ir 8,3 balų 2006 m. žemės drebėjimas), cunamiai. Aukščiausia viršukalnė – 2339 m Alaido ugnikalnis (Atlasovo sala). Kunašyro saloje yra aukščiausias salyne 141 metrų aukščio Iljos Muromiečio krioklys. Daug ežerų (dauguma krateriniai ir lagūniniai).

Klimatas daugiausia atšiaurus, su ilgomis, šaltomis ir vėjuotomis žiemomis bei trumpomis ir ūkanotomis vasaromis. Metinis kritulių kiekis 30-40 mm, daugiausia iškenta sniegu.

Gamta[taisyti | redaguoti kodą]

Kurilų salos išskiriamos į du – šiaurės ir pietų ekoregionus. Šiaurinėje salyno dalyje būdingi kreivamiškiai, pajūrinės pievos, pietinėje spygliuočių (sachalininių kėnių, ajaninių eglių, daūrinių maumedžių) ir plačialapių medžių miškai. Gyvena baltapečiai jūriniai ereliai bei gausios jūrinių paukščių kolonijos, įskaitant Fulmarus glacialis, Fratercula cirrhata, narūnėlių, kirinių, alkinių ir kormoraninių paukščių. Iš žinduolių gyvena jūrinės ūdros, rudieji lokiai bei palei salų pakrantes jūros žinduolių gulyklos.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Verčiamasi daugiausia žvejyba. Pirito, sieros gavyba.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmieji salų gyventojai buvo ainai, nors iki XVII a. yra mažai rašytinių šaltinių. Japonų administracija pirmą kartą formaliai salas ėmė valdyti Edo laikotarpiu. XVIII a. pradžioje į Kurilus pradėjo skverbtis Rusijos imperija. Rusų gyvenvietės kūrėsi iki pat Iturupo. Piečiau Iturupo esančių salų dalis užėmė Tokugavos šiogūnato sargybiniai.

Dabar Kuriluose gyvena 19,4 tūkst. gyventojų;[2] rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, totoriai, korėjiečiai, nivchai, orokai ir vietiniai ainai. Pagrindinės gyvenvietės – Kurilskas, Severo Kurilskas, Južno Kurilskas.


Commons-logo.svg

Vikiteka

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]