Kristupas Dorohostaiskis

Kristupas Manvydas Dorohostaiskis lenk. Krzysztof Dorohostajski

Dorohostaiskiai

Leliva (herbas)

Gimė	1562 m. Dorohostaiskas
Mirė	1615 m. rugpjūčio 3 d. (~53 metai) Vroclavas
Tėvas	Mikalojus Dorohostaiskis
Vaikai	Vladislovas Dorohostaiskis

Veikla	Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas, Lietuvos didysis maršalka.

Kristupas Manvydas Dorohostaiskis (lenk. Krzysztof Dorohostajski, 1562 m. – 1615 m. rugpjūčio 3 d. Vroclavas) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas, Lietuvos didysis maršalka.

Biografija

Kilęs iš Dorohostaiskių giminės. Tėvas Mikalojus Manvydas Dorohostaiskis. Brolis Petras Dorohostaiskis.

Studijavo Strasbūre ir Fribūre. Kariavo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus gvardijoje Ispanijai priklausančiuose Nyderlanduose. Už nuopelnus gavo imperijos barono titulą. Kurį laiką gyveno Venecijoje, Feraroje, Bolonijoje ir Neapolyje. Susidomėjęs žirgais Neapolyje studijavo hipologiją, parašė knygą „Hipika, arba Knygos apie žirgus“ (Hippica, to jest o koniach księgi, 1603 m., 1861 m., lietuvių kalba – Saulės delta, 2008 m.), populiariausią Abiejų Tautų Respublikos šios srities vadovėlį.

Grįžęs į Lietuvą tapo artimas Zigmanto Vazos dvarui, nors rėmė Evangelikų reformatų bažnyčią. 1588–1590 m. LDK stalininkas, 1590–1592 m. – LDK raikytojas, 1592–1596 m. – LDK pataurininkis. 1596–1597 m. Lietuvos dvaro maršalka, 1597–1615 m. – Lietuvos didysis maršalka. 1601 m. pasižymėjo mūšyje su Švedijos kariuomene ties Kokenhausenu. Vadovaudamas dešiniajam Kristupo Radvilos kariuomenės sparnui nulėmė mūšio baigtį.

1610–1611 m. dalyvavo kare su Rusija, per Smolensko tvirtovės apgultį buvo sužeistas. Gydydamasis Silezijoje mirė, palaidotas Ašmenoje.^[1]

Šeima

Buvo vedęs tris kartus. 1588 metais pirmą kartą vedė Sofiją Chodkevič (? − 1596), Vilniaus kašteliono Jono Chodkevičiaus dukterį.Santuoka buvo bevaikė.

1597 metais antrą kartą vedė Sofiją Radvilaitę (1577−1614), Naugarduko vaivados Mikalojaus Radvilos dukterį ir LDK raikytojo Jurgio Chodkevičiaus našlę. Vaikai nuo antros santuokos: Dorotė ir Vladislovas.

Trečią kartą vedė Aleksandrą Vereščiak (m. 1614), nuo santuokos su kuria vaikų neturėjo.

Hipika

„Hipika, arba Knygos apie žirgus“ – pirmasis žirgininkystės vadovėlis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje. 1603 m. ji buvo išspausdinta Krokuvoje. Formatas toks, kad knygą galima pavadinti foliantu (lot. folio – standartinio popieriaus lapo, sulenkto pusiau). Jos pradžioje, kaip buvo įprasta tais laikais baroko galantiškajam stiliui, išspausdintas „prakilnus žodis maloningajam skaitytojui“ ir dedikacija valdovui Zigmantui Vazai. Veikalas turi keturias dalis, arba tuometine terminologija, susideda iš keturių knygų.

Pirmojoje išdėstyta arklio kūno sandara, jo funkcionavimas (fiziologija), aprašytos pasaulyje išvestos žirgų veislės, jų savybės, arklių auginimas ir veisimas. Tarp žirgų veislių paminėti ir garsieji lietuvių žemaitukai. Antroje aprašomas žirgų dresavimas, mankštinimas, meistriško jojimo paslaptys. Pati didžiausia yra knygos trečioji dalis. Čia surinktos žinios apie įvairiuose kraštuose vartojamus pakinktus: apynasrius, žąslus, žaboklius, brizgilus ir t. t. Visa tai iliustruota 42 piešiniais, išraižytais vario lakštuose prityrusia kunigaikščių Radvilų dailininko ir kartografo Tomo Makausko ranka. Ketvirtoji leidinio dalis skirta arklių gydymui. Čia aprašytos jų ligos, gydymui naudojami vaistai ir jų vartojimas, taip pat sužeidimų gydymo būdai.

Iš teksto matyti, kad autorius – puikus žirgininkystės žinovas ir praktikas: jis vis pateikia pavyzdžių iš Radvilų žirgyno bei savojo, laikomo Ašmenoje. Stebina išsamumas ir labai gilus dalyko išmanymas. Veikalas, nors labai dalykiškas ir specifinis, parašytas gyvai, įdomiai, o tekstą paįvairina įterpti Vergilijaus eilių posmeliai.

„Hippika“ susilaukė nematyto pasisekimo visuomenėje. Išties tai buvo labai reikalinga knyga: juk neramiojo XVII amžiaus pradžia vertė bajorus daugiau laiko praleisti balne, o ne, tarkime, universitetų aulose ar pokylių salėse. Paklausos būta tokios, kad kaina augo kaip ant mielių. Įdomu, kad užmokesčio prašyta pagal knygos turinį. Už nenaują suskaitytą egzempliorių reikėjo duoti žirgą, o dar priedo – keturis auksinus. Knyga buvo leidžiama vis iš naujo neįtikėtinai ilgai – iki XIX a. vidurio. Iš viso buvo aštuoni jos leidimai. Gaila, kad vėlesniuose nesugebėta pakartoti puikiųjų T. Makausko graviūrų: jos buvo pakeistos prastokomis medžio raižinių kopijomis.

Šiandien „Hippiką“ turėtume vertinti kaip istorinį kultūros paminklą. Veikalas kalba apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės ūkio lygmenį, kuris kartu buvo ir vienas iš valstybės karinės galios ramsčių. Ši knyga – intelektualinis kūrinys, besilygiuojantis į geriausius to meto Europos pavyzdžius. Deja, Lietuvos bibliotekos šiandien neturi nė vieno pirmojo leidimo egzemplioriaus. Tokios knygos faksimilinis leidimas gražiai reprezentuotų mūsų mokslo ir kultūros ištakas, ypač artėjant valstybės tūkstantmečio jubiliejui. Antraip mūsų tautos išauginti kultūros vaisiai ir toliau puoš tik kaimynų stalą… ^[2]

Šaltiniai

↑ Rimvydas Petrauskas. Kristupas Dorohostaiskis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 90 psl.
↑ Libertas Klimka. Žirgas lietuvių papročiuose. „Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3 Archyvuota kopija 2008-09-18 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

Politinis postas
Prieš tai: Mikalojus Talvošas	Lietuvos dvaro maršalka 1596–1597	Po to: Petras Viesiolovskis
Prieš tai: Stanislovas Radvila II	Lietuvos didysis maršalka 1597-1615	Po to: Petras Viesiolovskis

[1] Rimvydas Petrauskas. Kristupas Dorohostaiskis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 90 psl.

[2] Libertas Klimka. Žirgas lietuvių papročiuose. „Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3 Archyvuota kopija 2008-09-18 iš Wayback Machine projekto.

[1]

[2]