Žemaitukai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sportiniai žemaitukai
Zemaitukai080822.jpg

Žemaitukai – viena seniausių naminių arklių (Equus ferus caballus) veislių Europoje, žinoma jau nuo VIVII amžiaus[1], išvesta Lietuvos teritorijoje.

Žemaitukų veislės istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad žemaitukai yra kilę iš Rytų stepių tarpanų, į Lietuvos teritoriją patekusių kartu su indoeuropiečiais maždaug prieš 5 tūkst. metų[2]. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose žemaitukai paminėti XVI a.[3]. Ši veislė padėjo lietuviams karų ir priespaudų metais. Veislė nepakitusi per pastaruosius 100 metų.

Kunigaikščiai Oginskiai ir žemaitukai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIX a. Lietuvoje paplitus atvežtoms iš Vakarų Europos arklių veislėms (anglų, arabų, trakėnų ir kt.), be jokios sistemos pradėta žemaitukus su jomis mišrinti. Žemaitukai ėmė sparčiai nykti. Pirmieji susirūpinę grynaveislių žemaitukų išsaugojimu buvo kunigaikščiai Irenėjus Kleopas Oginskis su sūnumis Mykolu ir Bogdanu. Oginskiai populiarino žemaitukus ne tik tarp dvarininkų, bet ir tarp valstiečių, rengė parodas. 1881 m. jie įkūrė žemaitukų augintojų draugiją. Tais pačiais metais buvo įsteigti kergimo punktai Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Zarasų apskrityse. Sudėjus žirgyno ir draugijos narių laikomus arklius, viso buvo 14 žemaitukų: 8 eržilai ir 6 kumelės. Oginskiai išgarsino šią žirgų veislę toli už Lietuvos ribų. 1900 m. 3-iojoje pasaulinėje parodoje Paryžiuje kumelė Žaiba (iš Bogdano Oginskio žirgyno) ir eržilas Hiršas buvo apdovanoti aukso medaliais, o eržilas Kerstutis – didžiuoju sidabro medaliu. 1901 m. jau buvo 210 veislinių žemaitukų arklių: 20 eržilų, 113 kumelių ir 77 kumeliukai. Parodose Varniuose diplomais ir medaliais buvo apdovanojami tik žemaitukai. 1879 m. B.Oginskis demonstravo 5 žemaitukus Sankt Peterburgo parodoje. Žemaitukus dėl gerų savybių, tokių kaip ištvermingumas, nereiklumas, didelė jėga, noriai pirko latviai, belgai, vokiečiai, anglai. Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuva parduodavo iki 30 tūkstančių arklių. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vėl sunyko žemaitukų žirgynas, kergimo punktai.

Išvaizdos ypatumai ir panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugelis žemaitukų yra gražaus eksterjero, harmoningo kūno sudėjimo, masyvūs, plačios ir gilios krūtinės arkliai. Žemaitukai daug kam atrodo tarsi poniai, tačiau yra žirgai. Žemaitukų kumelės šiek tiek mažesnės.

Žemaitukų kailio spalvos – bėra, juoda, juodbėra, sarta, širma ir kt. Jų galva maža, sausa, žemyn smailėjanti, su plačia kakta, tiesaus profilio. Akys išraiškingos, guvios. Ausys mažos, stačios, judrios. Kaklas trumpas arba vidutinio ilgio, platus, raumeningas, eržilų - su riebaline ketera. Gogas neaukštas, bet žymus, neilgas. Krūtinė plati ir gili. Nugara tiesi ir plati, šonkauliai gerai išlenkti ir ilgi Juosmuo tvirtas ir platus. Strėnos gražiai apvalios, normaliai nuleistos. Žemaitukų kojos plonos, bet tvirtos ir sausos, be šepetėlių arba jie nedideli. Kanopa nedidelė, beveik apvali, gili.

Žemaitukų kūno matai:

  • eržilų gogo aukštis: 133-141 cm.
  • kumelių gogo aukštis: 131-136 cm.
  • eržilų krūtinės apimtis: 171-180 cm.
  • kumelių krūtinės apimtis: 166-177 cm.
  • eržilų plaštakos apimtis : 18-19 cm.
  • kumelių plaštakos apimtis: 17-18 cm.
  • vidutinis svoris 380–420 kg.

Savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai labai ištvermingi, ilgaamžiai, vislūs, nereiklūs pašarui, grakščių judesių, paklusnaus būdo gyvuliai. Kojos plonos, bet labai tvirtos. Eisena lengva, grakšti. Ypač gerai bėga risčia.

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemaitukų panaudojimo sritys: veislei žemaitukų veislės viduje; veislei, gerinant kitas veisles ir konsoliduojant stambųjį žemaituką į atskirą veislę su atskiru pavadinimu, šeimos ūkyje kaip universalus arklys, hipoterapijai, reabilitacijos centruose, vaikų jojimo klubuose (konkūrams, išjodinėjimui, lenktynėms, dresūrai), žirgų varžybose (konkūruose, maratonuose, karietinio, figūrinio važiavimo varžybose), turizmo bazėse, pramogai, ekologiniuose ūkiuose. Žemaitukais galima joti, važiuoti, naudoti žemės ūkio darbams.

Senovėje tai buvo nepamainomas lietuvio karo žirgas. Ateityje, pagausėjus populiacijai, žemaitukai turėtų būti viena iš populiariausių veislių eksportui.

Veislės reikšmė ir apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasaulinei bioįvairovei ir gyvūnų evoliucijai žemaitukai reikšmingi tiek istorine, kultūrine, tiek selekcine, ekologine ir ekonomine prasmėmis. Žemaitukų žirgų veislė yra kaip Lietuvos paveldas. Žemaitukai labai gerai perduoda palikuonims per šimtmečius genuose įsitvirtinusias savybes: nereiklumą, ištvermę, tvirtą konstituciją, universalų darbingumą, energingą temperamentą, dailų eksterjerą, todėl yra neįkainojamas Lietuvos arklininkystės genetinis fondas.

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija žemaitukus pripažino kaip saugotiną veislę ir įtraukė į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Žemaitukų skaičius ėmė didėti, tačiau veislė vis dar tebėra dideliame išnykimo pavojuje.

Žemaitukų veislynai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Už žemaitukų veislininkystę ir darbingumo išbandymus atsakinga 1997 m. įsikūrusi Žemaitukų arklių augintojų asociacija, kurios buveinė yra LVA Gyvulininkystės institute. Pagrindiniai veisliniai branduoliai yra laikomi Vilniaus žirgyne ir LVA Gyvulininkystės institute, bei pas privačius augintojus. 2005 Lietuvoje buvo apie 191 žemaitukų veislės arklys.

Taip pat skaityti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  • Žygis žemaitukais iki Juodosios jūros (sud. Gintaras Kaltenis). – Vilnius: Fotosąjūdis, 2011. – 64 p.: iliustr. – ISBN 978-609-95317-0-0

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]