Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčia

55°53′18.19″ š. pl. 21°14′35.21″ r. ilg. / 55.8883861°š. pl. 21.2431139°r. ilg. / 55.8883861; 21.2431139

Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčia

Tikėjimo srovė	liuteronai
Savivaldybė	Kretingos rajonas
Gyvenvietė	Kretinga
Adresas	Rotušės a. 8 (Kęstučio g. 3)
Statybinė medžiaga	akmenų mūras
Pastatyta	1897 m.
Stilius	neogotika

Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčia – veikianti evangelikų liuteronų bažnyčia, stovinti Kretingoje, miesto centre, Rotušės aikštės pietrytiniame kampe su Kęstučio gatve. Ji yra valstybės saugomas architektūros paminklas, priklausantis bažnyčios statinių kompleksui (su šalia stovinčiais parapijos namais), nuo 2004 m. įrašyta į LR Kultūros vertybių registrą (unik. kodas 29930).^[1]

Maldos namai atidaromi keletą kartų per mėnesį pagal iš anksto paskelbtą pamaldų tvarkaraštį. Kretingos parapiją, kartu su Priekulės ir Palangos parapijomis, aptarnauja kun. Darius Petkūnas (g. 1969). Parapija Kretingoje ir apylinkėse vienija apie 400 tikinčiųjų. Veikia atkurta Kretingos evangelikų liuteronų draugija „Sandora“, tęsianti prieškario lietuvių draugijos „Sandora“ tradicijas.

Istorija

Manoma, kad Kretingoje liuteronų bažnyčia galėjusi stovėti XVI a., kuomet Kretingoje ir jos apylinkėse gyveno iš Prūsijos kunigaikštystės atsikėlusių evangelikų liuteronų tikėjimą išpažinusių žemdirbių ir amatininkų. Protestantiškosios reformacijos įtakoje liuteronybę buvo priėmę ir Kretingos dvaro valdų gyventojai. Apie kontrrefomacijos laikais neišlikusius maldos namus žinių neturima.

1605–1610 m. Žemaičių seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius įsteigė bernardinų vienuoliją, pastatė rūmus, o 1610–1617 m. – mūrinę katalikų bažnyčią. Besikuriančiam miestui (pavadintam Karolštatu) 1609 m. suteikė Magdeburgo teisę, pagal kurią leista evangelikams liuteronams tapti miesto piliečiais ir jame apsigyventi, tačiau apribotos jų religinės laisvės, nes negalėjo mieste turėti savo kunigo ir bažnyčios. Todėl religinių apeigų atlikti, išvenčių švęsti buvo priversti vykti į gretimų Kretingalės, Klaipėdos ar Kuršo evangelikų liuteronų parapijų bažnyčias.

Pirmosios bažnyčios

1795 m. Kretingai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, miestas neteko Magdeburgo teisės, todėl nustojo galioti buvę apribojimai. Vietos evangelikų liuteronų atstovai 1802 m. nuvyko į Palangą, kur tuomet buvo apsistojęs rusų caras Aleksandrą I. Jie kreipėsi leidimo įsteigti parapiją, pasistatyti bažnyčią, prašė panaikinti mokesčių prievolę bernardinų vienuolynui. Aleksandras I atleido Kretingos evangelikus liuteronus nuo prievolių katalikų vienuolynui, leido įkurti parapiją, o bažnyčios statybai paskyrė išsikirsti dalį miško (1 700 rąstų) Kuršo gubernijos Rucavos girioje.^[2]

Evangelikų liuteronų bendruomenė nesugebėjo išnaudoti dovanoto miško, jo išsikirsti, todėl pirmosios bažnyčios statybos užtruko. Mišką nutarta parduoti Laukžemės dvarininkui baronui Karoliui fon Mirbachui. Iš jo buvo nupirkta turgavietės vakariniame pakraštyje stovėjusio pastato dalis, anksčiau priklausiusi Kretingos dvarui. Buvęs mokyklos pastatas nuo 1793 m. stovėjo apleistas, todėl reikalavo nemažų investicijų remontui. Dviaukštis, dviejų korpusų mūrinis pastatas stovėjo dabartinio namo Rotušės a. 14 vietoje.^[2] Pirmajame jo aukšte buvo įrengta klebonija, o antrame – pirmoji bažnyčia. Maldos namus 1808 m. konsekravo kunigas Vilhelmas Noimanas. Jais buvo naudojamasi neilgai. Dėl bendruomenės skolų teismo sprendimu pastatas 1810 m. buvo nusavintas. Atsiskaičius su kreditoriais, bendruomenei pastatas buvo grąžintas. Trūkstant lėšų remontui, bendruomenė jį netrukus pardavė. Melstis buvo renkamasi privačiuose namuose ir turgaus aikštėje stovėjusioje nebenaudojamoje rotušėje.

Iš grafų Zubovų nupirktame žemės sklype tuometiniame užmiestyje (prie dab. Vytauto g.), netoli žvyrduobės, bendruomenė pasistatė kleboniją. 1830 m. iš bernardinų vienuolyno ji įsigijo iš svirno perdirbtą koplyčią, kurią kitais metais pasistatė Vytauto gatvėje šalia klebonijos. 1831 m. buvo pastatyta medinė, antroji evangelikų liuteronų parapijos bažnyčia. Manoma, kad ji stovėjo ties dabartiniu namu Vytauto g. 43.^[2] Čia yra išlikę seni, XIX a. mūro rūsiai, galbūt tarnavę bažnyčiai ir šalia stovėjusiai klebonijai. Bažnyčios likimas nežinomas, greičiausiai ji sudegė, nes 1850 m. buvo žvalgomasi sklypo naujai bažnyčiai.

1852 m. bendruomenė prie turgavietės nupirko mūrinį dviejų aukštų namą, kuriame XVII–XVIII a. apsistodavo į Kretingą prekymečiu atvykę pirkliai. Pastatą perdirbo į vienbokštę bažnyčią, kuri 1854 m. jau veikė. Tai buvo trečioji evangelikų liuteronų parapijos bažnyčia, buvusi pažymėta miesto plane. Tačiau 1889 m. gaisro metu ji kartu su bendruomenės pastatais buvo sunaikinta. Bažnyčia buvo tinkuoto, baltinto mūro, su priekiniame fasade kylančiu stačiakampiu penkių tarpsnių neaukštu bokštu. Jo viršūnė buvo lėkšto, keturšlaičio šalmo pavidalo. Greta stūksojo medinė varpinė, prieglaudos namas (pradžioje numatytas mokyklai) ir pastatas bažnyčios prižiūrėtojui. 1868 m. Kretingoje buvo 263 evangelikų liuteronų parapijiečiai, sudarę apie 10 proc. miesto gyventojų.^[2]

Paskutinė bažnyčia

Naujos bažnyčios statyba ėmė rūpintis 1894 m. iš Kuršo gubernijos atkeltas kunigas Johanas Štraumanas (Janis Straumanis). Bendruomenė naudojosi laikinais maldos namais Kęstučio gatvėje, po paskutinio gaisro pasistatytame vienaukščiame tinkuoto mūro name. 1897 m. pavasarį J. Štraumanas pradėjo naujos bažnyčios statybą, gavęs 4 000 rublių paskolą iš Rusijos evangelikų liuteronų pagalbos kasos.^[2] Statyboms parapijos ūkininkai suvežė 850 kub. metrų akmenų ir 60 000 plytų, o kiti parapijiečiai rinko aukas, nemokamai dirbo pagalbiniais darbininkais. Statybą parėmė Kuršo gubernijos tikintieji, 1 500 markių skyręs Prūsijos karalius Vilhelmas II. Prisidėjo ir kitų konfesijų kretingiškiai. Katalikas grafas Aleksandras Tiškevičius dovanojo beveik visą statybai reikalingą medieną, o žydų tautybės pirkliai finansavo spalvotų vitražų įsigijimą.

Vokietijos evangelikų liuteronų bendruomenė dovanojo naujus vargonus. Deja, kretingiškiai nesugebėjo jų atsiimti dėl per didelių muito mokesčių, kuriuos taikė caro valdžia. Šiuos vargonus teko palikti Prūsijos pusėje esančiai Kretingalės bažnyčiai, iš kurios kainavo pigiau parvežti senus, Karaliaučiuje 1785 m. gamintus vargonus, kurie tebenaudojami ir šiandien.

Naujoji bažnyčia sumūryta 1899 m., iškilmingai konsekruota – birželio 29 d.^[2] Pašventinimo iškilmėse dalyvavo Kuršo generalinis superintendantas, 7 kunigai, trys misionieriai ir kantoriai, klaipėdiškių bažnytinis choras su „trūbininkais“. Bažnyčia ir šalia jos stovintys parapijos namai atlaikė abu pasaulinius karus bei didįjį 1941 m. birželio 26 d. gaisrą.

1940 m. Lietuvą okupavus sovietinei kariuomenei, prasidėjo vokiečių registracija repatriacijai į Vokietiją. Kartu su vokiečiais vyko ir lietuviai liuteronai, siekę išvengti sovietų represijų, dokumentuose stengęsi įrodyti vokišką kilmę. Tikrų vokiečių parapijoje buvo nedaug, pamaldos vokiškai vykdavo tik kas antrą sekmadienį. Išvykimo pradžia buvo numatyta 1941 m. vasarį, tad paskutinį sausio mėnesio sekmadienį įvyko atsisveikinimo pamaldos su Kretingos bažnyčia ir vietoje liekančiais parapijiečiais. Kretingoje tarnavusio kunigo Anso Baltrio, ilgainiui tapusio Konsistorijos pirmininku, raštuose teigiama, kad į Vokietiją repatriavo apie 2/3 tikinčiųjų iš Kretingos, liko maždaug 400 liuteronų.

1949 m. buvo siekiama uždaryti bažnyčią. 1954 m. po A. Baltrio mirties nusavinta Vytauto gatvėje buvusi klebonija, iškraustyta jo žmona. 1955 m. Kretinga priėmė Sinodą – vyriausiąjį bažnyčios susirinkimą, kurio metu paskelbtas naujas bažnyčios statutas, nustatyta tvarka dėl kunigų ordinacijos, bažnyčios santykių su oficialia valdžia, parapijiečių atsakomybės.

1964 m. uždarytos evangelikų liuteronų kapinės, drausta be valdžios sutikimo statyti paminklus. 1968 m. nugriauta bažnyčią juosusi tvora, kurios fragmentai buvo panaudoti Kretingos Birutės gatvės tilto per Akmeną turėklams.

Sovietmečiu bažnyčia atrodė gerai, tik buvo gana apleistas dabartinės klebonijos pastatas, kuriame veikė paštas. 1990 m. parapija atsisakė klebonijos, esančios Vytauto gatvėje. Pastate gyveno šeimos, už tai parapijai buvo pažadėta nugriauti priestatą, sujungusį bažnyčią su „telekomu“ ir restauruoti dabartinę kleboniją.

Parapijos dvasininkai

Carui suteikus teises Kretingos evangelikų liuteronų parapijai, 1802–1902 m. čia tarnavo apie 12 dvasininkų, kai kuriuo laikotarpiu parapiją aptarnavo atvykstantys kunigai iš Tauragės ir Skuodo. 1908–1926 m. parapijos kunigu buvo Karl Friedrich Wilhelm Josephi, palaidotas vietinėse evangelikų liuteronų kapinėse. Kunigas Weihrauch Kretingoje buvo trumpą laiką 1927 m. Po jo parapijos administraciją perėmė kunigas Vilius Gaigalaitis, vėliau kunigas A. Vymeris, o nuo 1928 m. diakonas – Julius Stanaitis.

Vokiškai kalbėjo tik maža parapijiečių dalis, todėl daugumai reikėjo lietuviškai kalbančio kunigo. Iki tol iš Latvijos atvykę kunigai prieš pradėdami eiti kunigo pareigas turėjo išmokti lietuvių kalbą. Nežinoma, ar visi kunigai kalbėjo lietuviškai. J. Stanaičio tarnystės metais parapijoje buvo kilę įvairių nesutarimų, daug kretingiškių nebelankė pamaldų, vykdavo į Kretingalės bažnyčią, ten jų vaikai ruošti konfirmacijai. Nesusipratimai išnyko, kai 1931 m. į Kretingą atsikėlė kun. Adomas Gelžinis, tarnavęs iki 1941. Jis daugumą bažnyčios narių grąžino į savo bažnyčią. Parapijiečiai buvo patenkinti, kad pamokslai vėl buvo sakomi jiems priprasta mažlietuviška, „prūsų“ tarme. Kun. J. Stanaitis kalbėjo jų ausims nepalankia lietuvių bendrine kalba, kurią jie vadino „žemaitiška“ ir prie kurios nebuvo pripratę. Kretingiškiai liuteronai nesijautė esantys tokie pat žemaičiai kaip kiti jų apylinkės gyventojai, nes save artimiau siejo su Prūsija ir Klaipėdos kraštu.

Sovietmečiu Kretingos parapija buvo didelė – jai priklausė Kretingalės, Palangos, Klaipėdos tikintieji. Kretingoje pamaldas laikė kun. Jonas Armonaitis, kuris gyveno Priekulėje ir aptarnavo Žemaičių Naumiestį.

Architektūra

Bažnyčia neogotikinė, netinkuotų akmenų mūro, trijų navų. Pastato planas – taisyklingas stačiakampis. Perimetru aplink jį sinchroniškai išdėlioti kontraforsai. Į pietryčių pusę (parapijos namus) atsukta penkiabriaunė apsidė, į šiaurės vakarų (Rotušės aikštę) – kvadrato formos plano varpinės bokštas. Bokštas yra Rotušės aikštės dominantė. Bokšto vertikalumo įspūdį sustiprina aukšta, siaura, gotikinėmis arkutėmis užbaigtų langų eilė ir smailėjantis stogas. Priekinis fasadas yra griežtai simetrinis. Skaldytų akmenų mūras su dekoratyvinėmis siūlėmis derinamas su raudonų plytų mūro kontraforsais. Portalas ir ir virš jo išdėstyti langai aprėminti taip pat raudonų plytų apvadais.

Pastato tūrį sudaro trys dalys. Jo priekyje stovi kvadratinio plano bokštas su kontraforsais kampuose ir nusklembtais kampais viršuje. Bokštą dengia vertikalus piramidinis stogas, dengtas skarda, su metaliniu kryžiumi viršuje. Pagrindinis trijų navų tūris dengtas dvišlaičiu stogu, apsidė – šlaitiniu piramidiniu stogu, su spalvoto stiklo vitražais languose.

Bažnyčios prienavyje, virš įėjimo, įrengtas choro balkonas, toliau – aukšta sakykla. Iš trijų išilginių navų vidurinė aukščiausia ir plačiausia. Ji nuo šoninių ribojama palubėje įrengtų išilginių sijų, paremtų grakščiais, viršuje išsišakojusiais stulpais. Lubos medinės, jų konstrukcija sijinė. Gelsvai dažytos sijos derinamos su baltų lentų intarpais, kurių piešinys kartu yra ir kaip dekoras. Nedidelį gotikinį altorių ant pakylos puošia menininko Grunvaldo tapytas paveikslas „Jėzaus malda Getsemanėje“.

Bažnyčioje stovi Karaliaučiaus meistrų mokyklos 1785 m. gaminti vargonai. Į balkoną patenkama šonuose simetriškai įkomponuotais laiptais.

Bažnyčiai priklausantis sklypas buvo apjuostas ažūrine metalinė tvora, puošta ornamentais, nugriauta 1964 m. Ji buvusi įrengta prieš Pirmąjį pasaulinį karą, sumontuota iš Sankt Peterburgo atvežtų dalių. Tvora atstatyta 1997 m.

Vargonai

Bažnyčioje pastatyti XVIII a. gamybos barokiniai vargonai, kurių autorius buvo garsus Karaliaučiaus meistras Johanas Preisas (1722–1798), konkuravęs su savo mokytoju Adamu Kaspariniu (1715-1788). Savo įsirengtose dirbtuvėse Karaliaučiuje pastatė apie 30 naujų vargonų, apie 40 vargonų perstatė ir remontavo. Šiandien tai – vienintelis žinomas išlikęs autentiškas šio meistro instrumentas,^[3] kiti, kurių daugiausiai buvo pastatyta Rytprūsiuose, pražuvo karo metu. Vargonai Kretingoje yra nuo 1899 m. Nors vargonų būklė reikalauja restauravimo, tačiau jie naudojami koncertuojančių įvairių šalių chorų, rengiami įvairūs vargonų muzikos, chorų, kamerinių ansamblių koncertai.

Kretingoje stovintys vargonai išgyveno sudėtingą istoriją. J. Preiso buvo pagaminti 1785 m. ir skirti Verdainės bažnyčiai (prie dab. Šilutės). 1827 m. Karaliaučiaus meistras Johanas Šervaitas (Johann Scherweit) juos perkėlė į Kretingalės bažnyčią. Vargonų pastatymo ir perkėlimo į Kretingalę faktus liudija įrašai, išlikę ant vieno iš registrų vamzdžių.^[3]

1899 m. nenustatyto meistro dėka vargonai atsidūrė Kretingos bažnyčioje. Tai savo rankraštyje liudijo Kretingoje virš 50 metų vargonavęs Mikas Pipiras iš Mišučių,^[4] remdamasis 1927 m. laikraštyje „Litauische Rundschau“ išspausdintu straipsniu.^[3] Buvo minima, kad vargonai buvo keletą kartų remontuoti ir padidinti, 1899 m. pridėti pedalai, 1935 m. – antras manualas su savarankiškais vamzdynais. Nors instrumentas buvo pakeitęs kelias vietas, tačiau tebeturėjo beveik autentišką mechaniką, oro skirstymo dėžes ir vamzdyną.

Vargonų puošyba būdinga Lietuvoje išlikusių Rytprūsių ir Kuršo meistrų vargonų prospektų ornamentavimo pavyzdžiams. Panaši vargonų sparnų kompozicija su išplatėjimu per vidurį savo forma panaši į Batakių evangelikų liuteronų, Griškabūdžio bažnyčių instrumentus. Prospekto puošybos elementų kompozicija artima tipinei rokokinei Karaliaučiaus krašto bažnyčių interjero puošybai.

Pasak istoriografinių šaltinių, ant vargonų prospekto buvo įtaisytas angelas, kurio mechaninė ranka judino trimitą.^[3] Panašios konstrukcijos išlikusios Pašušvio ir Varlaukio bažnyčiose. Griežykla įrengta vargonų prospekto centre. Dumplės plaukiojančios, neoriginalios. Dauguma vamzdžių, oro skirstymo dėžė, mechanika išlikę autentiški.