Repatriacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Repatriacija (lot. repatriation 'sugrįžimas į tėvynę') – grįžimas į tėvynę piliečių (tremtinių, belaisvių, išeivių). Repatriaciją reguliuoja 1907 m. Hagos ir 1949 m. Ženevos konvencijos bei kiti tarptautiniai susitarimai.

Lietuva[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal Lietuvos ir Rusijos 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį iš Rusijos daug karo pabėgėlių lietuvių grįžo į tėvynę; 1941 m. dalis Lietuvos vokiečių repatrijavo į Vokietiją, o Klaipėdos ir Suvalkų kraštų lietuvių – į Lietuvą.

Kitaip nei tarptautiniu mastu pripažinta repatriacijos sąvoka suprantama įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“. Šiame įstatyme nustatyta, jog „repatrijavimu yra laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ (1 str. 3 d.). Tokia sąvokos repatrijavimas samprata, kokia yra pateikta įstatyme, yra teisiškai labai abejotina.

Rytprūsių vokiečių repatriacija[taisyti | redaguoti kodą]

Kaip vieną iš repatriacijos pavyzdžių galima pateikti 1947–1949 m. vokiečių repatriaciją iš Kaliningrado srities. Tarybų Sąjungai užėmus Kaliningradą iš ten buvo iškeldinti visi etniniai gyventojai, MGB ir milicijos organai pradėjo jų dairytis kaimyninėse teritorijose. 1951 m. gegužės 10–11 d. įvykdyta vadinamųjų Kaliningrado vokiečių deportacija iš Lietuvos. Į VDR iš Lietuvos išvyko 3415, o iš kitų respublikų –275 asmenys, gimę Rytų Prūsijoje. Etninių Rytų Prūsijos gyventojų iškeldinimo iš Kenigsbergo / Kaliningrado esminis rezultatas yra tai, kad Rytų Prūsija liko tik istorijos faktas.

1949 m. Ženevos konvencija[taisyti | redaguoti kodą]

1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos II skyriuje „Karo belaisvių paleidimas ir repatriacija pasibaigus karo veiksmams“ yra du straipsniai (118 ir 119), skirti repatriacijos reikalams. Konvencija Lietuvos Respublikos atžvilgiu įsigaliojo 1997 m. balandžio 3 d.

118 straipsnis (Paleidimas ir repatriacija)[taisyti | redaguoti kodą]

Pasibaigus karo veiksmams, karo belaisviai nedelsiant paleidžiami ir repatrijuojami.

Jeigu apie tai nekalbama konflikto šalių sudarytame tarpusavio susitarime dėl karo veiksmų nutraukimo arba jeigu nėra tokio susitarimo, kiekviena laikanti belaisvius valstybė pati sudaro ir nedelsdama vykdo repatriacijos planą vadovaudamasi ankstesnėje pastraipoje nurodytu principu.

Bet kuriuo atveju karo belaisviams pranešama, kokių imtasi priemonių.

Karo belaisvių repatriacijos išlaidos visada paskirstomos nešališkai tarp laikančios belaisvius valstybės ir valstybės, kuriai belaisviai priklauso. Skirstoma tokiais pagrindais:

a) jeigu šios dvi valstybės ribojasi, valstybė, kuriai karo belaisviai priklauso, apmoka repatriacijos išlaidas nuo laikančios belaisvius valstybės sienos;
b) jeigu šios dvi valstybės nesiriboja, laikanti belaisvius valstybė apmoka karo belaisvių vežimo savo teritorija iki sienos arba iki savo išvykimo uosto, esančio arčiausiai valstybės, kuriai karo belaisviai priklauso, teritorijos, išlaidas. Dėl nešališko likusių repatriacijos išlaidų paskirstymo suinteresuotos šalys tariasi tarpusavyje. Tokio susitarimo sudarymas jokiomis aplinkybėmis negali pateisinti kokio nors delsimo repatrijuojant karo belaisvius.

119 straipsnis (Procedūros detalės)[taisyti | redaguoti kodą]

Repatriacija turi vykti analogiškomis, išdėstytomis šios Konvencijos 46–48 straipsniuose (imtinai), sąlygomis dėl karo belaisvių perdavimo, atsižvelgiant į 118 straipsnio ir tolesnių pastraipų nuostatas.

Repatrijuojant konfiskuoti, remiantis 18 straipsniu, iš karo belaisvių vertingi daiktai ir bet kokia užsienio valiuta, nepakeista į laikančios belaisvius valstybės valiutą, jiems grąžinami. Dėl kokių nors priežasčių negrąžinti karo belaisviams repatrijuojant atimti vertingi daiktai ir užsienio valiuta nusiunčiami į Karo belaisvių informacijos biurą, įsteigtą remiantis 122 straipsniu. Karo belaisviams leidžiama pasiimti asmeninius daiktus ir bet kurią jiems siųstą korespondenciją bei siuntinius. Šio bagažo svoris, atsižvelgiant į repatriacijos sąlygas, gali būti ribojamas tiek, kiek įprastai gali panešti kiekvienas belaisvis. Bet kuriuo atveju kiekvienam belaisviui leidžiama pasiimti ne mažiau kaip 25 kilogramus.

Kiti repatrijuojamo belaisvio asmeniniai daiktai paliekami saugoti laikančiai belaisvius valstybei, ir ji turi persiųsti juos savininkams, kai tik su valstybe, kuriai belaisvis priklauso, bus susitarta dėl gabenimo sąlygų ir su tuo susijusių išlaidų apmokėjimo.

Karo belaisviai, kurių laukia baudžiamasis procesas už teistinus nusikaltimus, gali būti sulaikyti iki tokio teismo proceso pabaigos ir, jei būtina, iki bus atlikta bausmė. Tai taikoma ir nuteistiems už teistiną nusikaltimą karo belaisviams. Konflikto šalys turi pranešti viena kitai visų sulaikytų iki teismo ar bausmės atlikimo pabaigos karo belaisvių pavardes. Konflikto šalių tarpusavio susitarimu sudaromos komisijos išblaškytiems karo belaisviams ieškoti ir kuo skubesnei jų repatriacijai užtikrinti.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Vytautas Sinkevičius. Lietuvos Respublikos pilietybė 1918-1990 metais. Vilnius, 2002 m;
  • Arūnė Liucija Arbušauskaitė. „Kaliningrado vokiečių“ klausimo išsprendimas(?): Lietuva, 1951-ieji metai