Pašušvio Visų Šventųjų bažnyčia

55°34′47″ š. pl. 23°35′57″ r. ilg. / 55.57972°š. pl. 23.59917°r. ilg. / 55.57972; 23.59917

Pašušvio Visų Šventųjų bažnyčia

Vyskupija	Šiaulių
Dekanatas	Radviliškio
Savivaldybė	Radviliškio rajonas
Gyvenvietė	Pašušvys
Statybinė medžiaga	mūras
Pastatyta (įrengta)	1798 m.
Stilius	klasicizmas

Kitos reikšmės – Visų Šventųjų bažnyčia.

Pašušvio Visų Šventųjų bažnyčia – bažnyčia, stovinti Pašušvio miestelyje, 3,5 km į šiaurės vakarus nuo Grinkiškio, prie Šušvės ir jos dešiniojo intako Žadikės santakos. Turi liaudiškai traktuotų renesanso ir klasicizmo bruožų. Pašušvio bažnyčia yra viena iš geriausiai iki šiol išsilaikiusių ir viena iš seniausių mūro bažnyčių Žemaitijoje.^[1]

Bažnyčia ir varpinė įrašytos į Kultūros vertybių registrą,^[2] nes yra vertingos ir krašto istorijos, ir architektūros požiūriais, be to, iki šių dienų išsaugotas senosios bažnyčios fasadas.

Istorija

Pašušvio dvaro savininkas Šimkovičius-Vnučka 1553 m. pastatė bažnyčią ir skyrė dalį turto jai išlaikyti. Apie 1566 m. įkurta parapija. Bažnyčia ir jos turtas 1589 m. atiteko evangelikams reformatams. Juos globojo Sofija Vnučkienė. Ji 1584 m. paskyrė mokyklai ir pamokslininkui išlaikyti 17 valakų žemės. Iki 1592 m. katalikų kunigas Jonas Soroka iš Pašušvio išvarytas. Grinkiškio klebonas P. Daukša bylinėjosi dėl bažnyčios susigrąžinimo. Ją atgauti pavyko 1665 m. Klebonas D. Straševičius 1767 m. pastatė kleboniją, 1770 m. – prieglaudos namus. Jis su broliu Mikalojumi dovanojo 30 000 auksinų 4 kunigams išlaikyti.

1793–1798 m. perstatyta mūrinė bažnyčia, 1795 m. – mūrinė 3 tarpsnių varpinė. Įsteigta altarija. Vėliau Jonas Straševičius įkūrė antrą altariją. Mirus 1805 m. kunigui D. Straševičiui, vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis bažnyčios pajamas skyrė Varnių kunigų seminarijai, algą klebonui privalėjo mokėti seminarija. Bažnyčiai 1832 m. priklausė jurisdika miestelyje, Kačiuškių ir Vedreikių kaimai. Pašušvyje 1841 m. gyveno 4 kunigai. XIX a. pradžioje-1863 m. veikė parapinė mokykla, 1910–1914 m. – Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius.

XVIII ir XIX a. bažnyčia priklausė Varnių kunigų seminarijai.^[1] Dažnai į ją atvykdavo pareigūnai iš šios vyskupijos būstinės ir kunigų seminarijos, vasarą atostogaudavo klierikai. Išlikęs pasakojimas apie keturis klierikus, nuskendusius pavasarinėje ištvinusioje Šušvėje. Ties ta vieta buvo pasodinti keturi topoliai, iš kurių du šimtamečiai dar išlikę. Prie jų augo alyvų krūmai, pastatytas nedidelis metalinis kryžius, vieta tebevadinama „Klarijonu“.^[1]

1767 m. Apaštalų Sostas bažnyčiai suteikė atlaidus. Tai Švč. Jėzaus Širdies atlaidai, kuriuos patvirtino popiežius Klemensas XIII. Šv. Baltramiejaus atlaidus 1822 m. įteisino vyskupas Juozapas Arnulfas.

Du didžiulius varpus bažnyčiai padovanojo vietiniai broliai Miežiniai, kurie iš Rygos iki Baisogalos varpus atvežė geležinkeliu, o vėliau į Pašušvį žiemą - aštuoniais arkliais. Pagerbiant vyrų atminimą, jie buvo palaidoti bažnyčios šventoriuje.

Architektūra

Bažnyčia turi liaudiškai traktuotų renesanso ir klasicizmo bruožų, lotyniško kryžiaus plano, su trisiene apside ir bokšteliu navos ir transeptų sankryžoje.

Be originalaus pagrindinio fasado, išlikusios centrinės ir šoninės durų angos. Virš prieangio buvo įtaisyta vieta vargonams, o už altoriaus, rūsyje, įrengta zakristija. Altoriaus kairėje pusėje buvo aikštelė pamokslui sakyti, į kurią veda siauri laipteliai. Po pirmąja bažnyčia esančiuose rūsiuose, kaip spėjama, buvo palaidoti žymesni žmonės. Tarp kurių - ir pats bažnyčios statytojas. 1821 m. dabartinė koplyčia dar turėjo duris, skiriančias ją nuo didžiosios navos, ir geležines grotas šoniniuose įėjimuose. Vėliau visa tai buvo panaikinta.^[1]

Šventorius apjuostas mūrine tvora su geležiniais vartais. Jame pastatyta koplytėlė su Marijos skulptūra ir 1914 m. data jos postamente. Be kitų, čia palaidotas kunigas Matas Miežinis (1850–1929), kurio pastangomis 1894 m. išleistas jo dėdės Mykolo Miežinio keturkalbis žodynas.

Vargonai

Bažnyčioje įrengti 10 balsų istoriniai vargonai. 1801 m. juos pastatė meistras Theodor Tiedemann vyresnysis (~1743–po 1806), kuris buvo kilęs iš Rytprūsių, 1778–1806 m. gyvenęs Rygoje. Vargonai kainavo 300 muštų talerių, pastatyti už kunigo Dionizo Straševičiaus lėšas.^[3] Instrumentui būdinga Hamburgo mokyklos vargonų struktūra, jie vieno manualo, 10 registrų, yra būgnas. Ant vargonų prospekto įtaisyta originali angelo su trimitu skulptūra su jo rankos judinimo mechanizmu. Ranka su trimitu gali būti pajudinama su griežykloje esančia stumdoma trauke. Lietuvoje panašus mechaninis angelas išlikęs Varlaukio bažnyčioje (Jurbarko r.), nors mechanizmas ir neveikiantis.^[3] Griežykla įtaisyta kairėje vargonų pusėje. Yra dvejos autentiškos, pleištinės dumplės. Dalis instrumento vamzdžių, oro skirstymo dėžė, mechanika taip pat yra autentiški. Panašūs vargonai buvo pastatyti Dambavos Dievo Apvaizdos, Kaimelio šv. arkangelo Mykolo, Nedzingės Švč. Trejybės bažnyčiose.