Klevai (Seinai)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Klevai
lenk. Klejwy

Klevai
54°09′02″N 23°16′55″E / 54.15052°N 23.28196°E / 54.15052; 23.28196 (Klevai (Seinai))Koordinatės: 54°09′02″N 23°16′55″E / 54.15052°N 23.28196°E / 54.15052; 23.28196 (Klevai (Seinai))
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija: Palenkės vaivadija Palenkės vaivadija
Apskritis: Seinų apskritis
Valsčius: Seinų valsčius
Seniūnas: Romualdas Griškevičius
Gyventojų (): 246
Pašto kodas: PL 16-500

Klevai[1] (lenk. Klejwy) – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Seinų valsčiuje, Seinų apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 6 km į šiaurės vakarus nuo Seinų ir apie 115 km į šiaurę nuo vaivadijos centro Balstogės. Prie Klevo (Šeipiškių) ir Klevaičio ežerų, Seinos upės intako Akuotės. Į Klevų sudėtį įjungtas Rubežankos (dar vad. Melnyčėle) kaimelis. [2] Valsčiaus keliai: Klevai – Lumbiai, Klevai – Vilkapėdžiai ir Klevai – krašto kelias Nr. DW651. XIX a. statyti dvaro rūmai su parku.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Greta stūkso Klevų piliakalnis. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Lenkijos Kongreso karalystės laikais kaimas priklausė Klevų valsčiui. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį kaimas buvo priskirtas Lietuvos Respublikai. 1920 m. atiteko Lenkijai. Spaudos draudimo lietuvių kalba laikotarpiu veikė daraktorinė mokykla, pirmasis daraktorius buvo Milukas iš greta esančio Rubežankos kaimo, kuris po 1945 m. prijungtas prie Klevų. 19151919 m. ir 19221925 m. veikė lietuviška pradžios mokykla. Nuo 1925 m. joje pradėta mokyti lenkiškai, mokyta ir lietuvių kalbos. Tarp I ir II pasaulinių karų veikė lietuvių choras, teatras. 1939 m. Klevuose įvyko Suvalkų krašto lietuvių jaunimo sąskrydis.[3]

1880-1902 m. išleistame Lenkijos Karalystės geografiniame žodyne nurodoma, kad Krasnapolio valsčiui priklausančiame kaime yra 38 namai, kuriuose gyvena 272 suaugusieji gyventojai, o greta esančiame palivarke – 6 namai, kuriuose gyvena 25 suaugusieji.[4] Tarpukaryje veikė kaimo choras, kuriam vadovavo Antanas Vinikaitis; taip pat dramos būrelis (vadovai J. Marcinkevičius ir V. Sidaris), jaunųjų ūkininkų ratelis, kurį globojo Jonas Pajaujis. [5] Pagal 1921 m. lenkų valdžios atliktą gyventojų surašymą kaime gyveno 322 gyventojai, iš kurių 64 lenkai, 4 rusai ir 254 lietuviai.[6]

1958 m. vasario 6 d. įsikūrė Lenkijos visuomeninės kultūros draugijos padalinys. Nuo 1960 m. veikė biblioteka su lietuviškomis ir lenkiškomis knygomis, ji turėjo aštuonis filialus mažesniuose kaimuose. Bibliotekininkas mokėjo lietuvių kalbą, vakarais rengė knygų aptarimus. [7] Pokaryje aktyviai reiškėsi kaimo saviveiklininkai, 1956-1999 m. pastatę 15 vaidinimų. [8] 1956 m. prie piliakalnio įvyko pirmasis Lenkijos lietuvių saviveiklininkų sąskrydis, vėliau sąskrydžiai vykdavo Burbiškėse. Iki 1976 m. liepos 1 d. kaimas priklausė Suvalkų vaivadijos Berznyko valsčiui. [9] 1975-1998 m. priklausė Suvalkų vaivadijai.

1980 m. buvo 220 gyventojų, 93% – lietuviai. Iki 2004 pradžios mokykloje kaip neprivalomas dalykas dėstyta lietuvių kalba.

Paminklinis kryžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šv. Kazimiero draugijos rūpesčiu 1935 m. pastatytas paminklas – kryžius. Kadangi ant jo lenkų valdžia jokio užrašo iškalti neleido, buvo pažymėti tik pastatymo metai. Tarpukaryje prie kryžiaus gegužės mėnesiais buvo giedamos litanijos. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai liepė jį nugriauti, todėl ūkininkas Jurgis Marcinkevičius slėpė kryžių kluone. Po karo jis vėl buvo atstatytas, o 1994 m. atnaujintas su užrašu:

Lietuvių Šv. Kazimiero draugija jaunimui auklėti ir globoti 1935 m. Klevų kaimo paminklas.[10]

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Algirdas Buračiauskas (1934–1988) – ilgametis kaimo seniūnas, Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos Klevų skyriaus prmininkas,
  • Antanas Čeplinskas (1908–1988) – mokytojas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas,
  • Antanas Grigutis (g. 1916 m.) – socialinių mokslų daktaras, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos veikėjas,
  • Vytautas Grigutis (g. 1959 m.) – ūkininkas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas,
  • Konstantinas Sidaris (g. 1936 m.) – mokytojas ir visuomenininkas, vienas iš knygos „Lietuviai negali nedainuoti“ sudarytojų ir autorių.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]