Žagariai (Seinai)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Žagariai
lenk. Żegary

Žagariai
54°08′10″N 23°24′41″E / 54.13611°N 23.41139°E / 54.13611; 23.41139 (Žagariai (Seinai))Koordinatės: 54°08′10″N 23°24′41″E / 54.13611°N 23.41139°E / 54.13611; 23.41139 (Žagariai (Seinai))
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija: Palenkės vaivadija Palenkės vaivadija
Apskritis: Seinų apskritis
Valsčius: Seinų valsčius
Meras: Juzefas Bartnikas, lenk. Józef Bartnik
Gyventojų (): 184
Pašto kodas: PL 16-500

Žagariai[1] (lenk. Żegary) – lietuviškas kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Seinų valsčiuje, Seinų apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 4 km į šiaurės rytus nuo Seinų ir apie 115 km į šiaurę nuo vaivadijos centro Balstogės. Šv. Baltramiejaus bažnyčia. Kaimą supa ežerai: Galadusys, Stabingis, Dusalis, Duseliukas, miške yra Drūcežeris ir Raisto ežeras. Žagarių pelkėse (Bognuose) valstybės saugoma paprastoji angis. Valsčiaus keliai: Žagariai – Krasnagrūda, Žagariai – Aradnykai ir Žagariai – Stabingis. Kaimo apylinkėse auga žemosios pušys ir spanguolės, taip pat gyvena paprastosios angys.

Kaimo pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietinių lenkų tvirtinimu, kaimo vardas kilęs nuo smuklės, stovėjusios Galadusio ežero gale ir sudegusios per Antrojo pasaulinio karą, pavadinimo. Savininkas buvo smuklininkas Zachory ir nuo jo pavardės atsiradę Žagariai. Lietuvių nuomone, aplink kaimą plyti daugiau nei 100 ha miškų, turinčių daug žagarų, todėl ir kaimas vadinamas Žagariais.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Vietovė, kurioje dabar išsidėstęs Žagarių kaimas, žinoma nuo seno: pro ją vadinamuoju Vygrių traktu, jungusiu Merkinę ir Vygrius, į medžioklę mėgdavo keliauti Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Metraščiuose kaimas pirmą kartą minimas 1556 m., priejo ėjo riba, skyrusi Merkinės ir Pšelomo girias. Eismontų šeimos valdomame Krasnagrūdos dvare Žagarių kaimo gyventojai ėjo lažą. 1880-1902 m. išleistame Lenkijos Karalystės geografiniame žodyne nurodoma, kad Berznyko valsčiui priklausančiame kaime yra 33 namai, kuriuose gyvena 284 suaugusieji gyventojai. [2] Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį kaimas buvo priskirtas Lietuvos Respublikai. Pagal 1921 m. lenkų valdžios atliktą gyventojų surašymą kaime gyveno 207 gyventojai, iš kurių 36 lenkai ir 171 lietuvis.[3]

Antrojo pasaulinio karo metais dalis kaimo gyventojų buvo išvaryta į Lietuvą, o likę dirbo pas vokietį Klaprotą (vok. Klapproth). 1958 m. gegužės 1 d. įsikūrė Lenkijos visuomeninės kultūros draugijos padalinys. 1967 m. Žagariuose įsteigta Laisvanoriška ugniagesių draugija. Padedant Seinų valsčiui, buvo pastatyta gaisrinė su svetaine, kurioje būrėsi kaimo jaunimas. Tose patalpose nuo 1960 m. veikė Aradnykų bibliotekos filialas. [4] Buvęs Žagarių kaimo dalimi – Ragožių kaimas – prijungtas prie Gavieniškių. Iki 1976 m. liepos 1 d. kaimas priklausė Suvalkų vaivadijos Berznyko valsčiui. [5] 1975-1998 m. priklausė Suvalkų vaivadijai.

Kaimo kryžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Šv. Kazimiero draugijos Žagarių skyriaus 1935 m. pastatytas akmeninis kryžius – paminklas, skirtas Vytauto Didžiojo 500-tosioms mirties metinėms
  • Petruškevičių kryžius su užrašu: Kas kryžių nesza, tą Dievas myli. Vincas Peruškevičius, kunigų siuvėjas. 1900 m.
  • Knygnešio Karolio Petruškevičiaus kryžius su užrašu: Jėzau nukryžiuotas, pasigailėk mūsų. 1926 m.
  • Šešupės kryžius (skirtas upės ištakai pažymėti, vėliau 1990 m. pastatytas su užrašu: Pasaulio žemės dienai)
  • Dapkevičių kryžius (skirtas sėkmingai 1950 m. grįžus iš tremties Vokietijoje su užrašu: Geriausias Jėzau, būk mūsų globėjas)

Mokykla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji Žagarių mokykla slaptai veikė Spaudos draudimo metais. 1924 m. pas ūkininką Joną Antanavičių buvo įsteigta "Ryto" draugijos mokykla. Lietuviškai mokė vilnietė Jadvyga Kardauskaitė, kurė telkė kaimo jaunimą ir saviveiklai, jos pastangų dėka buvo įkurtas choras. Antanavičių mergaitei susirgus džiova, mokykla buvo perkelta į Juozo Rudžio sodybą, o 1936 m., jai sudegus, mokykla įsikūrė pas Vincą Jakubauską. 1938 m., uždarius lietuvišką mokyklą, mokytojas Velička pamokas vedė jau lenkų kalba. Per Antrojį pasaulinį karą dėstymas lietuvių kalba porai metų buvo grąžintas. Pokaryje mokykla veikė Dapkevičių sodyboje, vėl pamokos vyko lenkiškai. 1961 m. ji perkelta į naujai pastatytą Krasnagrūdos mokyklą.

Saviveikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2001 m. kaime susikūrė jaunimo folkloro ansamblis „Jaunystė“, kuriam vadovauja Eglė Matulevičienė (Lazdijai). Ansamblis jungia dvidešimt 11-18 metų amžiaus jaunųjų žagariečių, skamba kūriniai iš žinomo dainininko Jono Jakubausko repertuaro. „Jaunystė“ 2003 metais XI Lenkijos vaikų folkloro festivalyje Baranove laimėjo II vietą.

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.vlkk.lt/i/u/file/Nutarimai/atvirkstinis_lenkijos.pdf
  2. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich (lenk.)
  3. 1921 m. gyventojų surašymo duomenys (lenk.)
  4. Aldona Leončikienė. Lietuviškų knygų skaitymas buvusioje Seinų apskrityje
  5. LLR Administracijos ministro potvarkis Dz. U. 1976 nr 23 poz. 142

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Seinijos gyvenvietės ir gyventojai“. Sudarė J. S. Paransevičius. Punskas, 2001. Psl. 175–176.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žagariai žemėlapyje: