Ypatingasis pasitarimas prie TSRS NKVD

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Ypatingasis pasitarimas prie TSRS NKVD (rus. Особое совещание при НКВД СССР; ОСО) – neteisminis NKVD organas, vykdęs teismines funkcijas, egzistavęs 19221953 m. Ypatingieji trejetai prie NKVD buvo kiti organai, negu kad Ypatingasis pasitarimas.

Kiti pavadinimai: Ypatingoji komisija prie NKVD (Особая комиссия при НКВД), Ypatingasis pasitarimas prie OGPU (Особое совещание при ОГПУ), Ypatingasis pasitarimas prie TSRS MGB (Особое Совещание при МГБ СССР).

YP turėjo įgaliojimus:

Ypatingasis pasitarimas prie TSRS NKVD nebuvo teismų sistemos dalis. Nuosprendžius jis priimdavo paspartinta tvarka, pagal tyrimo rezultatus. YP turėjo teisę priimti nuosprendį nagrinėjimo metu nedalyvaujant kaltinamajam ar jo advokatui.

Sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ypatingojo pasitarimo nariais būdavo:

  • vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojai,
  • NKVD įgaliotinis RTFSR (Rusijos tarybų federacinei socialistinei respublikai),
  • Darbininkų ir valstiečių milicijos vyriausiosios valdybos viršininkas,
  • sąjunginės respublikos, kurioje įvyko nagrinėjamas įvykis, vidaus reikalų liaudies komisaras.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji ypatingojo pasitarimo analogai buvo įkurti Rusijoje dar Petro I laikais.

Ypatingasis pasitarimas prie NKVD buvo įkurtas 1922 m. Tuo metu šis organas turėjo teisę nuteisti administracinei tremčiai (net išsiunčiant už RTFSR ribų) iki 3 metų.

1924 m. kovo 28 d. TSRS CVK Prezidiumas patvirtino naujus OGPU teisių nuostatus. Ypatingasis pasitarimas prie OGPU gavo teisę nuteisti kalėti lageryje iki 3 metų.

1934 m. lapkričio 5 d., panaikinus OGPU teisminę kolegiją, TSRS CVK ir TSRS LKT nutarimu buvo sukurtas Ypatingasis pasitarimas prie TSRS NKVD, kuris egzistavo iki 1953 m. rugsėjo 1 d.

Didžiojo teroro metais UP atliko pagalbinį vaidmenį. YP nuteisdavo kalėti lageriuose, kartais nuteisdavo tremčiai ar uždrausdavo būti stambiausiuose TSRS miestuose. Maksimali tremties, kuriai galėdavo nuteisti YP, trukmė buvo 5 metai, vėliau, nuo 1937 m. balandžio – 8 metai. Nuteisti ilgesniam laikotarpiui ar, juo labiau, mirties bausmei, Ypatingasis pasitarimas negalėjo, nes neturėjo tam teisės. Aukštą padėtį užėmusių represuojamųjų bylos paprastai atsidurdavo teismuose.

Per pirmąją 1934 m. pusę dar nepanaikinta OGPU Kolegija nuteisė 21234 žmones. Per antrąją pusę – 1057 žmones.
1935 m. YP nuteisė 33823 žmones, o 1935 m. gegužę įkurti trejetai prie NKVD valdybų – 122 726 žmones.
1936 m. Ypatingasis pasitarimas išnagrinėjo 21 222 žmonių bylas, o trejetai tuo pačiu laikotarpiu išnagrinėjo 148 411 žmonių bylas.

1938 m. lapkričio 17 d. LKT ir VKP(b) nutarimu buvo leista į Ypatingąjį pasitarimą prie NKVD perduoti tik tas bylas, kurios negalėjo būti viešai nagrinėjamos dėl operatyvinių priežasčių. Tačiau praktikoje į YP perduodamų bylų skaičius vis augo.
1939 m. viduryje, pagal A. Vyšinskio pranešimą CK Politbiurui, kiekviename YP posėdyje būdavo nagrinėjama nuo 200 iki 300 bylų. Dėl to labai abejotina, ar tos bylos galėjo būti normaliai išnagrinėtos.

1940 m. pabaigoje YP gavo teisę naudoti dar vieną bausmę – konfiskuoti neteisėtai įgytą turtą ar turtą, naudotą nusikaltimams atlikti.

1942 m. lapkritį YP, atsižvelgiant į karo laiką, gavo įgaliojimus nagrinėti bylas apie ypatingai pavojingus nusikaltimus tvarkai ir nuteisti bet kokioms bausmėms, įskaitant mirties bausmę. Šie įgaliojimai buvo tik karo metais. Per tą laiką pagal YP prie TSRS NKVD nuosprendžius buvo sušaudytas 10 101 žmogus.

Pasibaigus karui maksimali YP skiriama bausmė buvo 25 įkalinimo metai. 5-ojo dešimtmečio antroje pusėje YP prie NKVD (nuo 1946 m. – YP prie MGB) buvo pagalbinė, bet svarbi priemonė įforminant bylas prieš nacionalistinio pasipriešinimo tarybų valdžiai Pabaltijo respublikose bei Tarybinei Armijai Lenkijoje dalyvius. Į YP patekdavo bylos, kurių neimdavo nagrinėti teismai ir karo tribunolai. Ši praktika susiklostė karo metais, kai taip būdavo sprendžiamos tėvynės išdavikų ir hitlerininkų pagalbininkų bylos.

Apibendrinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Einant laikui YP įgaliojimai keitėsi. Pagal pirmąjį projektą (1922 m. liepos 31 d.) YP galėjo tik ištremti iki 5 m. Didžiojo Tėvynės karo metais YP gavo teisę nuteisti mirties bausmei. Karo metais suteiktos neteisminio bylų nagrinėjimo teisės gali būti pagrįstos, bet tokio reikalo nebuvo taikos metais, bet galimybė nuteisti mirties bausmei išliko.

Pats Ypatingasis pasitarimas būdavo perkrautas bylomis, dėl ko negalėdavo kruopščiai ir visapusiškai jas išnagrinėti ir kartais padarydavo grubių klaidų. Pvz., 1950 m. vasario 13 d. MGB pranešė į VKP(b) J. Stalinui apie vasario 10 d. įvykusi YP posėdį, kuriame buvo nagrinėtos 1592 žmonių bylos. Suprantama, kad išnagrinėti tokį bylų skaičių neįmanoma.

1951 m. liepos 15 d. Semionas Ignatjevas perdavė J. Stalinui pasiūlymą perorganizuoti Ypatingąjį pasitarimą, bet šis pasiūlymas nesukėlė jokių pasekmių.

1953 m. rugsėjo 1 d. TSRS AT prezidiumo nurodymu buvo panaikintas Ypatingasis pasitarimas.[1]

Nuo 1934 m. lapkričio 5 d. iki 1953 n. rugsėjo 1 d. Ypatingasis pasitarimas nuteisė 442 531 žmogų:

  • mirties bausme – 10 101 žmogus,
  • laisvės atėmimu – 360 921 žmogus,
  • ištrėmimu šalies viduje ar išsiuntimu iš šalies – 67 539 žmonės,
  • kitomis bausmėmis (įskaitant tyrimo metu atsėdėtą laiką) – išsiuntimas į užsienį, priverstinis gydymas ir kt.) – 3 970 žmonių.[2].

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]