Igarka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Igarka
Игарка
   Coat of Arms of Igarka.svg      Flag of Igarka.svg   
Игарская протока.jpg
Igarkos uostas

Igarka
67°28′0″ š. pl. 86°34′0″ r. ilg. / 67.46667°š. pl. 86.56667°r. ilg. / 67.46667; 86.56667 (Igarka)Koordinatės: 67°28′0″ š. pl. 86°34′0″ r. ilg. / 67.46667°š. pl. 86.56667°r. ilg. / 67.46667; 86.56667 (Igarka)
Laiko juosta: (UTC+7)
------ vasaros: (UTC+8)
Valstybė: Rusijos vėliava Rusija
Kraštas: Krasnojarsko kraštas Krasnojarsko kraštas
Rajonas: Turuchansko rajonas
Gyventojų (2013): 5 648
Commons-logo.svg Vikiteka: IgarkaVikiteka

Igarka (rus. Игарка) – miestas Rusijos šiaurėje, Jenisiejaus dešiniajame krante, apie 670 km nuo jo žiočių, už Šiaurinio poliaračio, Turuchano rajonas, Krasnojarsko kraštas. 9500 gyventojų (2001 m.).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Igarka įkurta 1929 m. Pastatyta Gulago lagerių kalinių ir tremtinių. Pirmąją lentpjūvę ir barakus 1929 m. pastatė išbuožinti rusų ūkininkai. Naudojant nemokamą ar menkai mokamą politinių kalinių ir tremtinių darbo jėgą Igarka buvo sparčiai plečiama. Greitai virto viso Jenisiejaus baseino medienos pirminio perdirbimo (pjovimo ir kita) centru; dalį medienos ruošdavo eksportui. 1931 m. suteiktos miesto teisės. Iki 1956 m. Igarka buvo vienas stambių SSRS tremties ir įkalinimo centrų.

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Igarka – upių uostas, į kurį įplaukia jūrų laivai. Yra oro uostas. Išplėtota miško ruošos, maisto (žuvų) pramonė. Jūrų laivyno hidrografijos bazė. 1930 m. įkurta Rusijos mokslų akademijos Sibiro skyriaus daugiamečio įšalo mokslinių tyrimų stotis; 1965 m. joje įkurtas daugiamečio įšalo muziejus. Yra Eksperimentinės medicinos (skorbuto tyrimų) instituto filialas, Šiaurės tautų pedagoginė mokykla, Šiaurės įsisavinimo istorijos muziejus. [1]

Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1948 m. birželio-liepos mėn. į Igarką iš sovietų okupuotos Lietuvos atgabenti 3 ešelonai tremtinių, apie 6-8 tūkst. žmonių; kitais duomenimis – 4 ešelonai, 8-10 tūkst. žmonių. Kelionėje vienas ešelonas patyrė avariją; per ją keli šimtai tremtinių žuvo arba buvo sužaloti. Vėliau daugiau lietuvių į Igarką atkelta iš kitų Krasnojarsko krašto tremties vietų. Igarkoje kaip tremtiniai gyveno iš Norilsko ir kitų lagerių paleisti buvę politiniai kaliniai.

Dauguma lietuvių dirbo miško pramonės kombinate: rąstų ir lentų sandėliuose, lentpjūvėse, stalių dirbtuvėse, garažuose, prieplaukoje. Kartu su kitų tautybių tremtiniais (beveik visi Igarkos gyventojai tuomet buvo tremtiniai) ardė sielius, traukė iš Jenisiejaus ir krovė rąstus, pjovė lentas, krovė jas į rietuves, baržas, laivus. Dirbo 2-3 pamainomis, visą parą, dažnai be poilsio dienų, dirbo ir vaikai, pvz., apie 100 lietuvių paauglių laivų statykloje. Dalis žmonių dirbo statybose, miesto įmonėse, daugiausia pagalbinius darbus, tiesė geležinkelį Igarka-Salechardas (nebaigtas tiesti).

Tremties sąlygos buvo nepaprastai sunkios: klimatas poliarinis, žiema trunka beveik 9 mėn., šaltis iki –60 °C, nuolat pučia stiprūs vėjai; daugiametis įšalas. Pirmaisiais metais nuo bado, šalčio, ligų mirė 1000–1500, kitais duomenimis – apie 3000 lietuvių, daugiausia vaikai ir seneliai; daug jų žuvo, susižalojo darbe. Už bandymą bėgti, lietuviškų dainų dainavimą, antisovietines kalbas daug tremtinių suimta ir įkalinta lageriuose. Igarkos vaikų namuose gyveno kelios dešimtys lietuvių vaikų.

Iš pradžių tremtiniai gyveno barakuose, 1949 m. spalio mėn. šeimos persikėlė į 52 namelius (vad. Litovskij gorodok; dabar sunykęs), kitos šeimos vėliau gavo po atskirą kambarį barakuose. 19511956 m. lietuviai turėjo chorą (vadovai Stasys Valaikis, Balys Dūda), tautinių šokių būrelį (vadovė Regina Eimontaitė) ir pučiamųjų orkestrą. Repeticijas, kurios vyko miesto kultūros namuose, lankė apie trisdešimt žmonių. Saviveiklininkai patys pasisiuvo tautinius drabužius. 1953 m. birželio mėn. ir 1954 m. lietuvių kolektyvai dalyvavo miesto dainų šventėse.

Igarkoje buvo 3 lietuvių kapinės, vienose jų – apie 1000 lietuvių kapų – tai vienos didžiausių lietuvių tremtinių kapinių buvusios SSRS teritorijoje. 19561961 m. dauguma lietuvių grįžo į Lietuvą.

19891990 m. į Igarką iš Lietuvos buvo nuvykusios kelios palaikų parvežimo ekspedicijos. 1989 m. Igarkoje tebegyveno apie 270 lietuvių ir lietuvių kilmės žmonių. 1990 m. Igarkos lietuvių krepšinio komanda „Žalgiris“ (vadovas A. Daugnora) buvo atvykusi į Lietuvą. Po 1990 m. daug lietuvių grįžo į Lietuvą. 1992 m. įkurta Igarkos lietuvių sąjunga (1993 m. turėjo apie 50 narių). [2]

Igarkoje kalėjo:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. V. S. Igarka. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 741 psl.
  2. Aldona JuodvalkytėIgarka. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 741 psl.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Igarkos naujamiestis: dokumentinis reportažas iš lietuvių tremtinių gyvenimo Sibire / Elena Juciūtė. – Putnam (Conn.): The Sisters of Immaculate Conception of the Blessed Virgin Mary, 1983. – 242 p.: iliustr.
  • Igarkos tremtiniai: 1948 m. gegužės 22 d. tremtis / Aldona Matulkaitė. – Vilnius: Atkula, 1998. – 264 p. – ISBN 9986-536-26-X
  • O mes ar sugrįšim… : knyga skirta lietuvių trėmimo į Igarką šešiasdešimtmečiui / Vytautas Putna. – Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 2008. – 203 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-577-58-4


Coat of arms of Krasnoyarsk Krai.svg Krasnojarsko krašto miestai Flag of Russia.svg
Administracinis centras: Krasnojarskas

Ačinskas | Artiomovskas | Bogotolas | Borodinas | Divnogorskas | Dudinka | Igarka | Ilanskis | Jeniseiskas | Kanskas | Kodinskas | Lesosibirskas | Minusinskas | Nazarovas | Norilskas | Sosnovoborskas | Ujaras | Užuras | Zaoziornas | Zelenogorskas | Železnogorskas