Aleksandras Solženicynas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Aleksandras Solženicynas

Aleksandras Solženycinas (1918 m. gruodžio 11 d. Kislovodske – 2008 m. rugpjūčio 3 d.) – rusų rašytojas, publicistas, poetas, istorikas, visuomenės veikėjas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Tėvas žuvo nelaimingo įvykio metu dar iki gimstant sūnui. 1925 m. šeima persikėlė gyventi į Rostovą prie Dono. Ten 1936 m. įstojo į universitetą, fizikos-matematikos fakultetą, kurį baigė 1941 m. Tačiau ne tikslieji mokslai jį labiausiai traukė. Ypač domėjosi ikirevoliucine Rusijos istorija ir svajojo parašyti knygą apie I pasaulinį karą bei apie Rusijos revoliuciją. Tai nulėmė, kad neakivaizdžiai pradėjo studijuoti Maskvos Filosofijos literatūros ir istorijos institute.

1941 m. spalio mėnesį buvo mobilizuotas, praėjo visą karą, buvo apdovanotas keliais ordinais. 1945 m. vasario 9 d. buvo areštuotas už aštrius antistaliniškus pasisakymus asmeniniuose laiškuose savo vaikystės draugui N. Vitkievičiui. Tų pačių metų birželio 27 d. buvo nuteistas aštuoneriems metams pataisos darbų lagerio. Nuo 1953 m. buvo „visam gyvenimui“ ištremtas į Kok-Tereko aūlą (Džambusko sritis, Kazachstanas), Taškente du kartus gydytas nuo vėžio. 1956 m. TSRS Aukščiausiojo teismo buvo reabilituotas ir grįžo į Rusiją.

Įsikūrė Riazanėje, pradėjo dirbti mokytoju. 1962 m. gruodžio 30 d., išleidus apysaką „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ buvo priimtas į TSRS rašytojų sąjungą.

Pašalinus iš pareigų N. Chruščiovą, prasidėjo rašytojo persekiojimai. 1965 m. KGB konfiskavo A. Solženicyno archyvą. Galimybės spausdintis Sovietų Sąjungoje A. Solženycinui nebeliko. 1969 m. buvo pašalintas iš TSRS rašytojų sąjungos.

1970 m. Nobelio komitetas paskyrė jam Nobelio premiją už indėlį į pasaulinę literatūrą. Premijos skyrimas sukėlė naują persekiojimų bei išpuolių bangą tėvynėje.

1973 m. iš A. Solženycino padėjėjos, rašytojos Jelizavetos Voronianskojos išgavo informaciją apie „Gulago archipelago“ saugojimo vietą ir spalio mėnesį kratos metu aptiko slaptavietę su minėto kūrinio rankraščiu. 1973 m. spalio mėnesį KGB pasiūlė A. Solženicynui išleisti „Vėžininkų korpusą“ Sovietų Sąjungoje mainais už atsisakymą publikuoti Vakaruose „Gulago archipelagą“. Rašytojas neprieštaravo „Vėžininkų korpuso“ spausdinimui Sovietų Sąjungoje, tačiau nesutiko su valdžios „pasiūlymu“ dėl „Gulago archipelago“. Iš karto po šio įvykio A. Solženicynas suteikė teisę Paryžiaus leidyklai „ИМКА-Пресс“ publikuoti knygą Vakaruose. 1973 m. pabaigoje buvo pranešta apie „Gulago archipelago“ I tomo pasirodymą.

1974 m. vasario 12 d. buvo areštuotas, iš jo buvo atimta Sovietų Sąjungos pilietybė ir jis buvo išsiųstas į Vakarų Vokietiją. 1976 m. persikėlė gyventi į JAV, į atokią nuo žmonių sodybą Kavendiše, (Vermonto valstija). Galimybė grįžti į Rusiją atsirado tik „Perestroikos“ laikais: 1990 m. rugpjūčio 16 d. TSRS prezidento M. Gorbačiovo įsaku rašytojui buvo grąžinta pilietybė. Į Rusiją grįžo 1994 metais, pervažiuodamas traukiniu visą Rusiją – nuo Vladivostoko iki Maskvos. 1997 m. išrinktas į Rusijos mokslų akademiją.

Apdovanojimai[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1970 m. – Nobelio literatūros premija (pristatė premijai prancūzų rašytojas, Nobelio premijos laureatas François Mauriac).
  • 1990 m. – TSRS valstybinė premija už knygą „Gulago archipelagas“.
  • 1998 m. – Rusijos mokslų akademijos M. Lomonosovo Didysis aukso medalis – už indėlį į rusų literatūrą, kalbą ir istoriją.
  • 1998 m. – Rusijos aukščiausias ordinas – Šv. Andriejaus Piervozvanskio (A. Solženycinas šio apdovanojimo atsisakė).
  • 2000 m. – Prancūzijos akademijos moralės ir politikos mokslų didžioji premija.
  • 2004 m. – Šv. Savos 1-ojo laipsnio ordinas (aukščiausias Serbijos provoslavų cerkvės apdovanojimas).
  • 2006 m. – Rusijos Federacijos valstybinė premija už humanitarinę veiklą.
  • 2007 m. – fondo „Živko i Milica Topalovič“ (Serbija) premija.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

1959 m. jis parašė apysaką „Щ-854 (Vieno zeko viena diena)“. Apysaka tik po poros metų pateko į žurnalą „Новый мир“ Aleksandrui Tvardovskiui, kuris pasiekė (buvo gautas N. Chruščiovo „palaiminimas“), kad apysaka būtų išspausdinta. 1962 m. toji apysaka, pervardinta į „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, buvo išspausdinta minėtame žurnale (vertimas į lietuvių kalbą išleistas 1964 m.; naujas pataisytas lietuviškasis leidimas bus išleistas 2008 m.). Netrukus apysaka buvo pristatyta Lenino premijos apdovanojimui, tačiau sulaukė ypatingo komunizmo gynėjų pasipriešinimo.

A. Solženycino „Gulago archipelagas“ pasaulyje buvo perskaitytos gerokai anksčiau nei Rusijoje bei buvusioje Sovietų Sąjungoje. Greitai išverstas į keletą kalbų romanas sukėlė staiga sprogusios bombos efektą, padarė įtaką netgi tiems, kurie ir toliau liko kairiaisiais, ir pakeitė supratimą apie padėtį Sovietų Sąjungoje. Vakaruose ir anksčiau buvo spausdinta knygų apie TSRS represijas, bet pirmą kartą pasirodė kūrinys, turintis nuodugniai ištirtą dokumentinę bazę, prie viso to – dar ir parašytas žmogaus, kuris pats patyrė GULAGO siaubus. Jo knygos tapo kaltinimu, kurio neįmanoma ignoruoti.

Skirtingai ir nuo Vakarų, ir nuo Rusijos – Lietuvoje „Gulago archipelagas“ lietuvių kalba išleistas tik 2009 m. Sovietmečiu politinis kalinys ir disidentas Balys Gajauskas (kartu su Kęstučiu Jakubynu) buvo išvertęs I tomą. Vertimo kopija 1977 m. buvo perduota į Vakarus, tikintis ten išleisti. Deja, išleista nebuvo, o vertimo rankraščio likimas nežinomas. 1989 m. „Ryto“ spaustuvėje Klaipėdoje „Gulago salynas“ buvo išspausdintas, deja – tik rusų kalba. Nelegaliai išspausdinti trys tomai po 30 tūkstančių egzempliorių buvo greitai išplatinti.

1989–1991 m. planuota išleisti „Gulago archipelagą“ ir lietuvių kalba (serijoje „Nobelio premijos laureatai“). Nors knyga buvo išversta į lietuvių kalbą, ir vertimas – puikios kokybės (vertėjai Viktoras Beržinis, Sigita Papečkienė ir Vincas Stravinskas), ji tuomet nebuvo išleista. Laimingo atsitiktinumo dėka vertimo mašinraščio kopija nežuvo ir 2009 m. buvo išleisti visi 3 tomai. Vertimas patikslintas lyginant su nauju rusiškuoju 2008 m. leidimu. Pastarasis leidimas papildytas knygoje minimų pavardžių rodykle, paviešinamos A. Solženicyno žodžiais tariant „Nematomųjų“ knygos pagalbininkų pavardės (ankstesniuose leidimuose būdavo nurodomi tik inicialai). Tai žmonės, siuntę savo atsiminimus apie kalinimą Gulaguose, teikę autoriui pastabas, tikslinę informaciją. „Nematomųjų“ talkininkų pavardes tarybiniais laikais A. Solženicynas slėpė siekdamas apsaugoti juos nuo valdžios represijų. Didžiuliame konsultantų ir liudininkų sąraše galima rasti ir vieną kitą lietuvišką pavardę, pavyzdžiui, politinio kalinio Juozo Vaišnoro (1911–1971, 1940 m. buvo finansų ministru po E. Galvanausko atsistatydinimo), kalėjusio lageriuose 1945–1956 m.

Pagrindiniai kūriniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Viena Ivano Denisovičiaus diena, 1962 (liet. k. – 1963, „Vaga“; II pataisytas leid. 2009, „Žara“; vert. A. Pakalnis; 1963 m. leidime cenzūros kupiūruotus fragmentus vertė Aidas Žandaris);
  • Pirmajame rate (liet. k. 1991; vert. E. Ignatavičius);
  • Vėžininkų korpusas (liet. k. – 2009, „Žara“; vert. Marius Norkūnas ir Nida Norkūnienė);
  • Gulago archipelagas (3 tomai; liet. k. 2009; vert. V. Beržinis, S. Papečkienė, V. Stravinskas);
  • Du šimtai metų kartu (2001, 2 tomai);
  • Raudonasis ratas (1983–1991, 10 tomų; nauja pataisyta laida 2007–2008 m.).

2007 m. Rusijoje pradėti leisti A. Solženicyno „Raštai“ (30 tomų).

Ekranizacijos[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1970 m. „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ (Norvegija-Anglija)
  • 2006 m. „Pirmajame rate“ (Rusija; rež. G. Panfilovas; scenarijaus autorius bei autoriaus teksto skaitovas A. Solženycinas)

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Aleksandras Solženicynas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka Vikicitatos