Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jugoslavijos Federacinė Liaudies Respublika
(1945–1963)
Federativna Narodna Republika Jugoslavija[a]
Федеративна Народна Република Југославија[b]
Federativna ljudska republika Jugoslavija[c]

Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika
(1963–1992)
Socijalistička Federativna Republika Jugoslavija[d]
Социјалистичка Федеративна Република Југославија[e]
Socialistična federativna republika Jugoslavija[f]
 


 

1945 – 1992
Flag herbas
Vėliava Herbas
Devizas
„Brolybė ir vienybė“
Bratstvo i jedinstvo
Братство и јединство
Bratstvo in Enotnost
Братство и Единство
Himnas
„Ei, slavai!“
Hej, Slaveni/Hej, Sloveni
Хеј, Слaвени/Хеј, Слoвени
Hej, Slovani
Еј, Словени
Location of Jugoslavija
Location of Jugoslavija
Jugoslavija 1989 m.
Sostinė Belgradas
Kalbos Serbų-kroatų, slovėnų, makedonų
Valdymo forma Federacinė respublika
Prezidentas
 19451953 (pirmas) Ivan Ribar
 1991 (paskutinis) Stjepan Mesić
Generalinis sekretorius
 19451980 (pirmas) Josip Broz Tito
 19891990 (paskutinis) Milan Pančevski
Parlamentas Federalinė asamblėja
Era Šaltasis karas
 - Paskelbimas 1945 m. lapkričio 29 d.
 - Konstitucija 1946 m. sausio 31 d.
 - Neprisijungimo judėjimas 1961 m. rugsėjo 1 d.
 - Tito mirtis 1980 m. gegužės 4 d.
 - Jugoslavijos karai 1991 m. birželio 27 d.
 - Žlugimas 1992 m. balandžio 27 d.
Gyventojai
 - 1991 23 229 846 
Valiuta Jugoslavijos dinaras
Prieš
Po
DF Jugoslavija
Triesto laisvoji teritorija
Kroatija
Slovėnija
Makedonija
Bosnija ir Hercegovina
Jugoslavijos Federacinė Respublika

Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika, trumpiau Jugoslavijos SFR arba Jugoslavija – valstybė, nuo 1945 m. lapkričio 29 iki 1992 metų egzistavusi Europos pietryčiuose, Balkanų pusiasalio centrinėje ir šiaurės vakarų dalyje. Vakaruose siekė Adrijos jūrą, šiaurės vakaruose ribojosi su Italija, šiaurėje su Austrija ir Vengrija, rytuose su Rumunija ir Bulgarija, pietuose su Graikija, pietvakariuose su Albanija.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis: Jugoslavijos istorija

Susikūrė 1945 m. lapkričio 29 d., pakeitė iki tol gyvavusią Jugoslavijos Demokratinę Respubliką. 1991 m. birželio 25 d. iš Jugoslavijos sudėties pasitraukė Slovėnija ir Kroatija, 1991 m. rugsėjo 5 d. Makedonija, 1992 m. balandžio 5 d. Bosnija ir Hercegovina. 1992 m. balandžio 28 d. žlugo Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika, susikūrė Jugoslavijos Federacinė Respublika.

Politinė sistema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal santvarką Jugoslavija buvo socialistinė federacinė respublika.
Pagal 1974 konstituciją aktyviąją rinkimo teisę turėjo piliečiai, sulaukę 18 m.
Aukščiausiasis valstybės valdžios organas buvo Skupščina, susidedanti iš 2 rūmų: Sąjungos večės (220 delegatų, renkamų 4 metams bendruomenių skupščinų po 30 iš kiekvienos respublikos ir po 20 iš auton. krašto) ir Respublikų ir autonominių kraštų večės (88 delegatai, renkami respublikų ir autonominių kraštų skupščinų po 12 iš respublikos ir po 8 iš krašto).

Kolektyvinis valstybės vadovas buvo Skupščinos prezidiumas, susidedantis iš 9 narių (8 renkamų po 1 iš kiekvienos respublikos ir autonominio krašto skupščinos, taip pat ir Jugoslavijos komunistų sąjungos pirmininkas, kuris galėjo būti Skupščinos išrinktas prezidiumo pirmininku ir Jugoslavijos SFR prezidentu).
Respublikų ir autonominių kraštų skupščinų pasiūlymu 1974 m. Jugoslavijos SFR prezidentu neterminuotai išrinktas Josipas Brozas (Titas). Prezidentas buvo ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, Liaudies gynybos tarybos pirmininkas.
Prezidiumo nariai buvo atskaitingi juos išrinkusioms respublikos ar krašto skupščinoms.

Vykdomąją valdžią turėjo sąjungos vykdomoji večė, kuri atskaitinga skupščinai.

Kiekviena respublika ir autonominis kraštas turėjo savo konstituciją, parengtą 1974 federacijos konstitucijos pagrindu, skupščiną bei vykdomąją večę.
Vietos valdžios organai buvo bendruomenių skupščinos, susidedančios iš 3 večių: vieningojo darbo večės (delegatus rinko darbo kolektyvai), vietinių sandraugų večės (delegatus renko teritoriniai susivienijimai) ir visuomeninės politinės večės (delegatus renko gyventojai iš visuomeninių politinių organizacijų pateiktų kandidatų).

Bendruomenės skupščiną renko savo vykdomąjį organą – bendruomenės vykdomąją večę. Teismų sistemą sudarė Sąjungos teismas, Konstitucinis teismas (narius rinko Jugoslavijos Skupščina), respublikų, autonominių kraštų ir bendruomenių teismai (narius renko atitinkamos skupščinos).

Pagal Konstituciją Jugoslaviją sudarė kelios oficialios „nacijos“, atitinkančios federacines respublikas. Nacijų (slovėnų, kroatų, bosnių, serbų, makedonų) mažumų interesus turėjo ginti jų vardo respublika.

Administracinis suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jugoslavijos socialistinę federacinę respubliką sudarė 6 socialistinės respublikos ir du autonominiai kraštai priklausę Serbijos socialistinei respublikai:
Vėliava Respublika Plotas Gyventojų (tūkst.) Sostinė
1 Bosnijos ir Hercegovinos Socialistinė Respublika 51,1 3981 Sarajevas
2 Kroatijos Socialistinė Respublika 56,5 4507 Zagrebas
3 Makedonijos Socialistinė Respublika 25,7 1760 Skopjė
4 Juodkalnijos Socialistinė Respublika 13,8 560 Titogradas
5 Serbijos Socialistinė Respublika 88,4 8742 Belgradas
5a Kosovas 10,9 1385 Priština
5b Voivodina 21,5 1976 Novi Sadas
6 Slovėnijos Socialistinė Respublika 20,3 1775 Liubliana


Jugoslavijos teritorijos kaita

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis: Jugoslavijos geografija

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis: Jugoslavijos ekonomika

Demografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis: Jugoslavijos demografija


Jugoslavijos tautos 1991 m.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis: Jugoslavijos kultūra

Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1976 m. Jugoslavijoje vyko V Europos futbolo čempionatas.

Kita informacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pastabos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pavadinimas serbų-kroatų ir makedonų kalbomis, užrašytas lotynų abėcėle.
  2. Pavadinimas serbų-kroatų ir makedonų kalbomis, užrašytas kirilica.
  3. Pavadinimas slovėnų kalba (slovėnų kalba naudoja tik lotynišką raštą).
  4. Pavadinimas serbų-kroatų ir makedonų kalbomis, užrašytas lotynų abėcėle.
  5. Pavadinimas serbų-kroatų ir makedonų kalbomis, užrašytas kirilica.
  6. Pavadinimas slovėnų kalba (slovėnų kalba naudoja tik lotynišką raštą).

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]