Italijos Šiaurės Afrika

	Libia Italiana / ليبيا الإيطالية ; Italijos Šiaurės Afrika
	nebėra
Vėliava	Herbas
	Location of Italijos Libija Italijos kolonijinė imperija Italija
Sostinė	Bengazis/Tripolis
Valdymo forma	kolonija
Era	Imperializmas
	Plotas
- 1939	1 759 541 km²
	Gyventojai
- 1939	893 774
Gyventojų tankumas	0,5 /km²
Valiuta	Italijos lira
Prieš	Po
	Osmanų Tripolitanija
	Egipto karalystė
	Prancūzijos Alžyras
	Prancūzijos Vakarų Afrika
	Prancūzijos Pusiaujo Afrika
	Anglų-Egipto Sudanas
Britų Libija
Fesano teritorija

Italijos Šiaurės Afrika arba Italijos Libija (it. Libia Italiana, Africa Settentrionale Italiana, arab. ليبيا الإيطالية = Lībyā al-Īṭālīya) – teritorijos Šiaurės Afrikoje, kurias užėmė ir kolonizavo italai.

Istorija

Osmanų valdymo laikai

XVI a. viduryje Šiaurės Afriką ir Libiją užėmė Osmanų imperija. Osmanai Tripolitaniją dažniausiai valdė tiesiogiai, o Kirenaiką ir Fecaną per vietos genčių vadus. Oficialiai valdė sultono skiriamas paša. Šalyje didelę įtaką įgijo janyčarų ir korsarų vadai. XVII a. išryškėjo Tripolitanijos, Kirenaikos ir Fecano politinės integracijos požymiai. Nuo 1711 m. Libiją valdė Karamanlių, faktiškai tapusių nepriklausomais valdovais, dinastija. Karamanliai skatino korsarystę ir prekybą, gaudami iš to naudos. XIX a. pradžioje Vakarų valstybių pastangomis korsarystė buvo panaikinta, Karamanlių įtaka susilpninta. 1835 m. šalyje Osmanai atkūrė savo valdžią. 1837 m. Libijoje susikūrusi senusitų religinė brolija ėmė vadovauti kovai su Osmanų valdžia.

Italijos valdymo laikai

XIX a. pabaigoje dėl įtakos Libijai pradėjo varžytis Italija ir Prancūzija. 1911 m. Italija dėl Libijos pradėjo karą su Osmanų imperija (1911–1912 m. Italijos–Turkijos karas). Osmanų imperija, kuri kariavo dar ir Balkanuose, pralaimėjo ir 1912 m. Lozanos taikos sutartimi turėjo Libijos atsisakyti. Dėl vietos gyventojų priešinimosi Italija sugebėjo įsitvirtinti tik Libijos pajūrio rajonuose; Kirenaikoje italams aktyviai priešinosi senusitai. 1915 m. senusitų vadovu tapo as Sajidas Muhamadas Idrisas al Mahdi as Senusis (1890–1983 m.).

Per Pirmąjį pasaulinį karą Italija didžiausią dalį kariuomenės iš Libijos turėjo išvesti. 1918 m. paskelbta Tripolitanijos respublika. 1922 m. Kirenaikos ir Tripolitanijos sutartimi Idris as Senusis tapo abiejų sričių valdytoju. 1922 m. Italijoje įsigalėjus fašistams, kolonijinis karas Libijoje buvo atnaujintas, o Idris as Sanusis išvyko į Egiptą. Iki 1931 m. šalis, išskyrus jos vidinius rajonus, buvo užkariauta. Prasidėjo jos kolonizacija, kurią nutraukė Antrasis pasaulinis karas.

Vietos gyventojai buvo išstumiami į Libijos pietinius rajonus, į jų vietą kėlėsi kolonistai, jų atvyko apie 100 000. 1939 m. Libija paskelbta Italijos dalimi. 1940 m. Libijoje prasidėjo Didžiosios Britanijos kariuomenės mūšiai su Italija, nuo 1941 m. ir su Vokietija. Idris as Senusis mainais už pažadą po karo pripažinti Libijos nepriklausomybę parėmė Didžiąją Britaniją. 1943 m., iš Libijos išstūmus Italijos ir Vokietijos kariuomenes, Kirenaiką ir Tripolitaniją pradėjo valdyti Didžiosios Britanijos, Fesaną – Prancūzijos karinė administracija. Per karą Libija buvo nuniokota.

Libijos karalystės įkūrimas

1949 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sprendimu Libija iki 1952 m. turėjo tapti nepriklausoma. 1950 m. priimta konstitucija. 1951 m. gruodžio 24 d. paskelbta Libijos jungtinės karalystės, kurią sudarė Fezano, Kirenaikos ir Tripolitanijos provincijų federacija, nepriklausomybė. Karaliumi tapo Idris as Sanusis, pasivadinęs Idrisu I.

Taip pat skaitykite

Libija

Šaltiniai

Italiani Rimpatriati dalla Libia^{[neveikianti nuoroda]}
Fotografie della Libia italiana Archyvuota kopija 2011-03-24 iš Wayback Machine projekto.
cartoko.com/Libya Archyvuota kopija 2012-07-21 iš archive.today
Studi di Storia Contemporanea
Album coloniale