Italijos Rytų Afrika

	Africa Orientale Italiana ; Italijos Rytų Afrika
	Italijos kolonija
Vėliava	Herbas
	Location of Italijos Rytų Afrika
Sostinė	Adis Abeba
Valdymo forma	kolonija
Era	Imperializmas
- Įkurta	1936 m.
- Išardyta	1941 m.
Valiuta	Italijos Rytų Afrikos lira

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Italijos Rytų Afrika (it. Africa Orientale Italiana) – Italijos kolonijinės imperijos kolonija Rytų Afrikoje. Apėmė dabartinės Eritrėjos, Etiopijos, Somalio teritorijas. Egzistavo nuo 1936 m. iki 1941 m.

Raida

Prielaidos susiformuoti Italijos Rytų Afrikai susidarė Italijai plečiant savo valdas Afrikos rage, ir XIX a. pabaigoje ten įkūrus dvi atskiras kolonijas – Italijos Eritrėją ir Italijos Somalilandą. 1936 m., po Antrojo Italijos-Abisinijos karo užkariavus Etiopijos imperiją, buvo nuspręsta sujungti šias visas valdas į vieną koloniją. Šis sujungimas buvo fašistinės Italijos plano dalis. Vėliau buvo planuojama užimti Egiptą, Sudaną, ir taip sujungti visas Italijos valdas Afrikoje.

Fašistinė vyriausybė vykdė stiprią italizacijos politiką, kuriai ypač priešinosi etniniai amharai. Po bandymo nužudyti 1937 m., italai nusiaubė Etiopijos šventovę Debre Libanoso vienuolyną, sudegino kai kurių etiopų namus sostinėje. Tam, kad susilpninti istoriškai Etiopijos politikoje viešpatavusius amharus, italai stiprino musulmonų etnines mažumas.

Italija kolonijoje vykdė brangiai kainuojančius infrastruktūros projektus, kurie buvo sunkiai pakeliami Italijai. Buvo tiesiami keliai tarp Asmaros, Adis Abebos ir Mogadišo, suplanuoti ir pradėti statyti geležinkeliai, užtvankos, buvo planuojama sostinę Adis Abebą paversti klestinčiu meno ir kultūros miestu.

Tačiau planus nutraukė Antrasis Pasaulinis karas, kurio metu Italijos Rytų Afrika buvo atskirta nuo Italijos: patekimą į ją ir Sueco kanalą kontroliavo Britų imperija. Todėl Italija konkuravo su Britanija ir siekė paveržti kai kurias jos kolonijas, pirmiausia Sudaną, kuris būtų sujungęs Rytų Afriką su Italijos Libija.

1940 m. Rytų Afrikos pajėgos užėmė gretimą britų koloniją – Britų Somalilendą. Tai buvo vienintelė Italijos pergalė kare be Vokietijos pagalbos. Kolonijos resursai buvo labai menki, vietiniai kariai prastai apmokyti, krašto infrastruktūra neišvystyta. 1941 m. britai užėmė Kereno tvirtovę, vėliau – Masavą. Taip italai neteko Eritrėjos. Tų pačių metų pabaigoje pasidavė paskutinės italų pajėgos Gondare, ir karas buvo pralaimėtas. Italų partizaninis karas tęsėsi iki pat 1943 m.

Pasibaigus karui, kolonija buvo oficialiai panaikinta. Eritrėjos provinciją (iki 1951 m.) ir Britų Somalilendą (iki 1960 m.) ėmė kontroliuoti Jungtinė Karalystė, Etiopija atgavo nepriklausomybę, ir Italijos kontrolėje liko tik buvęs Italijos Somalilandas (iki 1960 m.).

Administraciniai vienetai

Italijos Rytų Afriką sudarė 6 administraciniai vienetai, kuriuose valdė gubernatoriai. Tai buvo:

Italijos Eritrėja – buvo sudarytas prie Italijos Eritrėjos kolonijos prijungus nemažai etninių tigrajų žemių, taip pat etnines danakilių žemes;
Italijos Somalilandas – buvo sudarytas prie Italijos Somalilando kolonijos prijungus nemažai etninių somalių žemių;
Amharų provincija – suformuota istoriniuose Begmenderio, Godžaro, Vago regionuose, t. y. etninėse amharų žemėse;
Scioa provincija – suformuota istoriniame Ševos regione;
Hararo provincija – suformuota oromo gyvenamose žemėse;
Gala-Sidamo provincija – suformuota etniškai mišriose pietvakarinėse teritorijose.

Vicekaraliai ir gubernatoriai

Italijos Eritrėją valdė vicekaraliai, pavaldūs Italijos karaliui:

Pietro Badoglio 1936 m.,
Rodolfo Graziani 1936–1937 m.,
Savojos princas Amedeo 1937–1941 m.,
Pietro Gazzera 1941 m. gegužė–liepa,
Guglielmo Nasi 1941 m. liepa–rugpjūtis.