Iljušin Il-14
| Iljušin Il-14 | |
| |
| Tipas | Kelevinis lėktuvas |
|---|---|
| Gamintojas | Gamykla Nr. 84 (Taškentas) Gamykla Nr. 240 (Maskva)  Avia  Elbe Flugzeugwerke GmbH (Drezdenas)  |
| Kūrėjas | OKB Iljušina |
| Gamybos metai | 1954-1958 |
| Pirmas skrydis | 1950 m. liepos 13 d. |
| Pradėtas naudoti | 1954 m. |
| Baigtas naudoti | 2005 m. |
| Pagrindiniai naudotojai | Aeroflot Interflug |
| Pagaminta vnt. | 1348 |
| Prototipas | Il-12 |
Il-14 (rus. Ил-14, pagal NATO klasifikaciją – Crate) – XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje SSRS sukurtas trumpų ir vidutinių nuotolių keleivinis lėktuvas, varomas dviem stūmokliniais varikliais, žemasparnis monoplanas su atvirkščio strėliškumo sparnais; paskutinis sovietinis kelevinis lėktuvas su stūmuokliniais varikliais. Sukurtas pakeisti pasenusius Li-2 ir Il-12. Septintame-aštuntame XX a. dešimtmeyje šį orlaivį pakeitė turbusraigtiniai An-24/26 ir reaktyviniai Jak-40.
Orlaivis buvo pradėtas kurti 1946 m., kaip tolimesnė, talpesnė Il-12 evoliucija, galinti užtikrinti saugų skrydį ir kilimą neveikiant vienam varikliui. Orlaivis gavo naujus sparnus, kitokią uodegą, iulgesnį fiuzeliažą. Greitis padidėjo apie 30 km/h. Eksploatacijos metu Il-14 užsirekomendavo kaip patikimas, saugus, ekonomiškas, paprastas valdyti ir aptarnauti, galintis tūpti ir kilti nedideliuose, gruntiniuose kilimo ir tūpimo takuose lėktuvas.
Bazinio modelio pagrindu buvo sukurta įvairių civilinių ir karinių modifikacijų: padidinto komforto (Il-14S, Il-14PS, Il-14SI, Il-14SO), krovininis (iki 3500 kg) Il-14G, transportinis (Il-14Т), transportinis desanto (Il-14-ZOD), aerofotografijos (Il-14FK ir Il-14FM).
Gamyba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lėktuvo serijinę gamybą leidžiantis SSRS Ministrų tarybos sprendimas (Nr. 947–407сс) buvo priimtas 1953 m. balandžio 1 d.[1] Gamyba Taškente buvo pradėta tų pačių metų rudenį.[2] 1954 m. techninė dokumentacija buvo perduota Čekoslovakijai, kiek vėliau – VDR.[3]
Viso buvo pagaminti 1348 vnt. visų modifikacijų Il-14. Orlaiviai gaminti 1954–1958 m. SSRS aviacijos ganyklose Taškente (gamykla Nr. 84), Maskvoje (Gamykla Nr. 240), taip pat Čekoslovakijos įmonėje „Avia“ (pavadinimas Avia-14) ir Rytų Vokietijos įmonėje „Elbe Flugzeugwerke“ (Drezdenas). Licencinę Il-14 kopiją buvo ketinama pradėti gaminti ir Kinijoje, pavadinimu Harbin Y-6, tačiau šie planai nebuvo įgyvendinti, dėl pradėtos modernesnio orlaivio Harbin Y-7 gamybos.
Viso apie 500 šio modelio orlaivių buvo eksportuoti į užsienį.
Eksploatacijos metu buvo didinamas lėktuvo resursas: 1957 m. jis sudarė 3 000 skrydžio valandų, 1961 m. jis buvo padidintas iki 5 000 val., 1962 m. – iki 10 000 val., 1963 m. – iki 15 000 val., 1966 m. – iki 25000 val., 1969 m. – iki 30 000 val., 1972 m. – iki 35 000 val.
Gamybos statistika:
| Il-14 | Il-14P | 1l-14T | Il-14FK | Viso | ||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 1954 m | 1955 m | 1956 m | 1956 m | 1957 m | 1958 m | 1956 m | 1957 m | 1958 m | 1957 m | 1958 m | ||
| Gamykla Nr. 84 (Taškentas) | 28 | 52 | 115 | 117 | 1 | 10 | 26 | 29 | 1065 | |||
| Gamykla Nr. 240 (Maskva) | 249 | 114 | 2 | 23 | 205 | 63 | 25 | 6 | ||||
| Avia | 203 | |||||||||||
| Elbe Flugzeugwerke | 80 | |||||||||||
Eksploatacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmas Il-14 skrydis įvyko 1950 m. liepos 13 d. 1952 m. prasidėjo lėktuvo bandymai įvairiomis meteorologinėmis sąlygomis. Reguliariai keleivius skraidinti šiuo lėktuvu pradėta 1954 m. lapkričio 30 d. Iki 1960-ųjų Il-14 buvo pagrindiniu Aeroflot lėktuvu magistraliniuose vidaus ir tarptautiniuose maršrutuose. Pradėjus naudoti dujų turbininiais varikliais varomus An-24 bei reaktyvinius Jak-40, Il-14 plačiai naudotas SSRS vidinėse linijose, ypač Tolimojoje šiaurėje, Sibire. Keleivinius Il-14 naudojo Bulgarija, Čekoslovakija, Kuba, VDR, Jugoslavija, Lenkija, Vengrija, Mongolija, Šiaurės Korėja, Jemenas; karinius – Albanija, Alžyras, Afganistanas, VDR, Egiptas, Indija, Irakas, Kinija, Šiaurės Korėja, Kuba, Lenkija, Sirija, Čekoslovakija ir Bulgarija.
Lėktuvas baigtas eksploatuoti 2005 m.
2020 m. duomenimis, pasaulyje buvo likę trys skrydžiams tinkami visų modifikacijų Il-14.[4][5]
Lėktuvo techniniai duomenys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.JPG)
- Ilgis: 21,31 m
- Sparnų mojis: 31,7 m
- Sparnų plotas: 99,7 m²
- Sparnų aerodinaminis profilis: TsAGI SR-5[6]
- Aukštis (ties uodega): 7,8 m
- Greitis:
- maksimalus: 430 km/h
- kreiserinis: 345 km/h
- Skrydžio nuotolis: 1250 km
- Skrydžio lubos: 6500 m
- Svoris:
- tuščio lėktuvo: 12700 kg
- maksimalus kilimo: 18500 kg
- Keleivių skaičius: 36
- Ekipažas: 5 žm.
- Jėgainė: du 14 cilindrų oru aušinami žvaigždiniai varikliai Shvetsov ASh-82T, po 1 417 kW (1 900 AG) galios
- Propeleriai: metaliniai, keturmenčiai, pastovaus greičio, Avia AV-50[7]
Papildoma informacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Il-14 kaip savo asmeninius lėktuvus naudojo Egipto prezidentas Gamalis Abdelis Naseras, Indijos premjeras Džavaharlalas Neru, Jugoslavijos prezidentas J. Tito, Persijos šachas.
- Avarijose sudužo 69 šio modelio lėktuvai, žuvo 420 žmonių.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Таликов Н. Д. Три четверти века «ильюшинского» неба… – М.: Вестник Воздушного Флота, 2008. – С. 140
- ↑ Таликов Н. Д. Три четверти века «ильюшинского» неба… – М.: Вестник Воздушного Флота, 2008. – С. 136
- ↑ Таликов Н. Д. Три четверти века «ильюшинского» неба… – М.: Вестник Воздушного Флота, 2008. – С. 145
- ↑ «Советский Союз» в опасности – одним летающим Ил-14 может стать меньше.
- ↑ Первый полёт Ил-14 «Пингвин».
- ↑ Lednicer, David. „The Incomplete Guide to Airfoil Usage“. m-selig.ae.illinois.edu
- ↑ Iljušin Il-14/Avia 14, letadlanaplatne.cz