Gamal Abdel Nasser
| Gamal Abdel Nasser | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1918 m. sausio 15 d. |
| Mirė | 1970 m. rugsėjo 28 d. (52 metai) |
 | |
| Ėjo pareigas | 1956 m. birželio 23 d. – 1970 m. rugsėjo 28 d. |
Gamalis Abdelis Naseras (arab. جمال عبد الناصر = ǧamāl ʿabd an-nāṣir, 1918 m. sausio 15 d. – 1970 m. rugsėjo 28 d.) buvo antrasis Egipto prezidentas, kuris valdė nuo 1956 m. iki mirties.[1]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Būdamas Egipto armijos pulkininku, Naseras suplanavo ir įvykdė 1952 m. revoliuciją ir nuvertė karalių Faruką I.[1] Pareigūnai valdė per Revoliucinę tarybą, Muhammad Naguib tapo pirmuoju Egipto prezidentu. 1953 m. Naseras įvykdė žemės reformą.[1] 1954 m. Musulmonų Brolija pasikėsino į Nasero gyvybę. Jis liepė sutramdyti broliją, Naguibas atsidūrė namų arešte. Naseras buvo nominuotas prezidentu, o 1956 m. birželį, kai laimėjo referendumą, inauguruotas.[1]
Dėl Egipto neutralumo per Šaltąjį karą, Didžioji Britanija ir Prancūzija nusprendė neberemti Asuano užtvankos statybos. Kad gautų pinigų, Naseras 1956 m. nacionalizavo Sueco kanalą.[1] Šis žingsnis buvo populiarus tarp egiptiečių. Po to Didžioji Britanija, Prancūzija ir Izraelis užėmė Sinajų ir Sueco kanalą. Spaudžiant tarptautinei bendrijai, sąjungininkai atsitraukė iš Egipto ir Nasero autoritetas pakilo. Jo įtaka regione didėjo, Nasero vadovaujamas panarabizmas pavirto Jungtine Arabų Respublika (1958–1961 m.). 1962 m. Naseras pradėjo socialines reformas švietimo ir šeimos teisės srityse. Nepaisant trukdžių, Nasero sąjungininkai atėjo į valdžią Sirijoje, Irake, Alžyre ir Šiaurės Jemene. Vėliau jis įsivėlė į Šiaurės Jemeno pilietinį karą. 1964 m. lapkritį buvo priimta nauja konstitucija, garantavusi universalų gydymą, išplėtusi moterų teises. Tais metais jis tapo Neprisijungimo judėjimo, kurio buvo vienu iš įkūrėjų, vadu. 1965 m. kovą, jis antrąkart tapo prezidentu be opozicijos. Įtampa tarp Izraelio ir arabų sukėlė Šešių dienų karą 1967 m.,[1] pasibaigusį Izraelio pergale. Naseras atsistatydino, bet po liaudies protestų, grįžo į valdžią.
Po Arabų lygos susirinkimo, kuriame Naseras tarpininkavo susitaikant Jordanijai ir Palestinos išsivadavimo organizacijai, jis patyrė širdies smūgį ir mirė. Į jo laidotuves atėjo 5 mln. gedinčiųjų. Iki šių laikų Naseras laikomas nacionaliniu pasididžiavimu ir laisvės herojumi. Jam prezidentaujant suklestėjo Egipto kultūra. Kritikams nepatiko Nasero autoritarizmas, žmogaus teisių pažeidinėjimai.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| |||||||
.svg)