Žemasparnis lėktuvas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
ANBO-I – pirmasis lietuviškas žemasparnis lėktuvas
Žemapsarnio lėktuvo principinė schema

Žemasparnis lėktuvas – tai orlaivis (monoplanas), kurio sparno konstrukcija yra žemiau nei pusė fiuzeliažo aukščio[1] ar net kerta apatinį fiuzeliažo paviršių.[2] Daugelis šiuolaikinių civilinių lainerių yra žemasparniai modeliai, pavyzdžiui, Airbus 320, Boeing 737, Canadair Regional Jet, Embraer E 170/190, nors yra ir priešingų pavyzdžių: ATR 72, Dash 8-400, taip pat dauguma krovininių lėktuvų yra aukštasparniai, daugelis sklandytuvų ar sportinių lėktuvų – vidursparniai; pastaraisiais dešimtmečiais populiarėja „skraidančio sparno“ principu paremti mažo matomumo radarams modelio kariniai orlaiviai.

Reaktyvinis žemasparnis keleivnis lėktuvas Boeing 737

Mažesniuose lėktuvuose su nedideliu fiuzeliažo skerspjūviu atraminė konstrukcija dažnai įrengiama po fiuzeliažu, taip užtikrinant daugiau vietos fiuzeliažo viduje. Tipiški tokio požiūrio pavyzdžiai yra lengvieji „Robin DR 400 Remorqueur“ ar „Airbus A320“.

Pirmuoju žemasparniu lėktuvu Lietuvos aviacijoje laikytinas 1919 m. priverstinai nutupdytas, po to nacionalizuotas ir keletą metų Karo aviacijos naudotas Junkers F.13, 1937 m. įsigyti prancūziški naikintuvai Dewoitine D.501, pirmuoju lietuviškos konstrukcijos žemasparniu – 1925 m. pirmą kartą pakilęs A. Gustaičio konstrukcijos ANBO-I.

Žemos sparno padėties pranašumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Žemapsarnio A320 avarinis nusileidimas Hadsono upėje
    Paprastesnė sparnų konstrukcija
  • Avarinio tūpimo neišskleidus važiuoklės metu, smūgis į žemę pasiskirsto per visą fiuzeliažą ir sparnus, kas sumažina jo poveikį keleiviams ir įgulai.
  • Galima naudoti trumpesnę orlaivio važiuoklę, taip sutaupant svorio, padidinant važiuoklės patvarumą, supaprastinant jos aptarnavimą.
  • Geresnė sparnų apžvalga, ypač atliekant patikrinimą prieš skrydį. Daugiamotorių lėkuvų atveju, kai varikliai yra montuojami ant ar po sparnu, prieiga prie jų yra paprastesnė, patogiau aptarnauti variklius.
  • Lėktuvo planeris yra lengvesnis, lyginant su tokiu pačiu aukštasparniu ar vidursparniu fiuzeliažu.
  • Vertikalaus manevro metu, ypač esant greičiui, artimam smukos greičiui, turbulentinis oro srautas nuo sparnų mažiau įtakoja aukščio vairų efektyvumą nei aukštasparniame orlaivyje.[3]

Žemos sparno padėties trūkumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemasparnio kosminio lėktuvo „Space Shuttle" tūpimas
  • Didesnė rizika sparnu užkabinti žemės paviršių ar kitas antžemines kliūtis įsibėgėjimo, tūpimo ar žemo praskridimo metu.
  • Mažesnis šoninis orlaivio stabilumas, didesnis jautrumas šoniniam vėjui.
  • Tūpimo metu labiau jaučiamas žemės (ekrano) efektas nei panašiame aukštasparniame ar vidursparniame lėktuve. Dėl šio efekto gali pailgėti žemasparnio lėktuvo skridimo galutiniame tūpimo etape laikas ir atstumas, pailgėja nusileidimui reikalingas atstumas.
  • Didesnė tikimybė, kad į sparnuose ar po jais sumontuotus variklius, reaktyvinio lėktuvo atveju, pateks pašalinių daiktų, propelerinio lėktuvo atveju – kieto nusileidimo atveju didesnė tikimybė propelerio galu užkabinti žemės paviršių; išauga reikalavimai kilimo ir tūpimo tako kokybei.
  • Prastesnis matomumas žemyn pro lėktuvo iliuminatorius.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]