Eridanas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Graikų mitologija
Apollo Artemis Brygos Louvre G151.jpg
Graikų dievai
Pirmapradžiai dievai
Olimpo dievai | Titanai
Mūzos | Nimfos


Mitinės būtybės
Pusdieviai | Trojos karas
Odisėja | Argonautika

Graikų mitologijoje Eridanas (sen. gr. Ἠρῐδᾰνός) – upė-dievybė, pasak Hesiodo – Okeano ir Tetijos sūnus.[1]

Pasak Polibijaus Eridanas yra Po upė, o Herodotas Eridanu vadino upę šiaurėje (Hiperborėjoje), iš kur buvo gabenamas gintaras. Vergilijus „Eneidoje“ aprašė Eridaną kaip vieną iš Hado upių.

Kai Heraklis ieškojo hesperidžių sodo, jis pasiklausė kelio Eridano nimfų. Pasak „Metamorfozių“, per Eridaną plaukė argonautai, kvėpuodami baisią gaisro smarvę, kurią sukėlė įkritęs Fajetonas. Eridanas garsėjo gintaru, kuris kilęs iš heliadžių, Fajetono seserų, ašarų. Šioje upėje Fajetonas ir nuskendęs.

Eridanas įsivaizduotas jaučiu, sutapatintas su žvaigždynu (Eridanas). Šis žvaigždynas taip pat vadintas Okeanu arba Nilu (dangiškojo vandenyno įvaizdis).

Pavadinimą Ἠρῐδᾰνός bandyta sieti su Šumero mitinio miesto Eridu vardu, nors greičiausiai jis indoeuropietiškas, kilęs iš ide. *dānu- („srautas, upė“, plg. Dunojus, Donas, Dniepras ir kt.).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Мифы народов мира. Эридан – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.