Drevinė bitininkystė
Drevinė bitininkystė (drevininkystė, bartininkystė) – archajinė bitininkystės atmaina – bičių medaus kopinėjimas iš drevių.
Medaus kopinėjimas yra vienas seniausių žmonijos verslų, kaip ir kitos rankiojimo praktikos. Seniausias žinomas piešinys, vaizduojantis medaus kopinėjimą, rastas Aranja de Bikorpo urve (netoli Valensijos, Ispanija), kaip manoma, 8000 metų senumo. 3 tūkstantmečio pr. m. e. rašytiniai šaltiniai bitininkystę mini Egipte, X a. pr. m. e. – Artimuosiuose Rytuose, VIII a. pr. m. e. – senovės Graikijoje.[1]
Pradėjus naudoti avilius, drevinė bitininkystė palaipsniui nunyko, nors tebėra praktikuojama atokesnėse Afrikos, Pietų Azijos, Lotynų Amerikos vietovėse. Kaip tradicinė praktika drevinė bitininkystė puoselėjama Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje.
2020 m. Baltarusijos ir Lenkijos drevinės bitininkystės tradicija pripažinta UNESCO nematerialiuoju pasaulio paveldu. Lietuvoje ši bitininkystė įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvoje seniausi artefaktai, liudijantys apie drevinę bitininkystę (geležinės peikenos), randami senojo geležies amžiaus (I–IV a.) paminkluose. XIII a. žmonės patys ėmė rengti medžiuose dreves ir dengti jų viršūnes stogeliais, iki tol, vyravo miškinė bitininkystė – radę drevę su bitėmis, medį nupjaudavo ir medų iškopinėdavo.[2] Manoma, kad drevinės bitininkystės suklestėjimas Dzūkijoje sietinas su XVI a. nuo Priegliaus ir Alnos upių atsikėlusiais Bartos genties prūsais. Užsienio rinkos skatintas amatas klestėjimo viršūnę pasiekė XVI–XVII a. pirmoje pusėje ir tarpo brandžiuose pušynuose trikampyje tarp Varėnos, Druskininkų ir Merkinės.[3] Drevinės bitininkystės papročiai buvo surašyti Pirmajame (1529 m.), Antrajame (1566 m.) bei Trečiajame (1588 m.) Lietuvos statutuose. Pradžioje drevę galėjo užsiimti kiekvienas: kas pirmasis įkirsdavo medyje savo ženklą, tam priklausydavo ir jo uokse ar iškaltoje ertmėje susimetusios bitės. Kai girios tapo didžiojo kunigaikščio ir feodalų nuosavybe, jie įgijo teisę ir į medžius su drevėmis. Valstiečiams buvo palikta teisė eksploatuoti kunigaikščio, ponų ar bajorų miškuose gyvenančias bites, už medį su dreve buvo imamas mokestis. 1697 m. Merkinės dvaras reikalavo pusinio medaus nuo sodybų avilių ir ežių drevių. XV a. pabaigoje – XVI a. Lietuvoje įsigalėjus prekiniam piniginam ūkiui, vieną po kitos duokles keitė pinigai, tačiau medaus duoklė dažniau buvo renkama natūra.[2] Drevės buvo paveldimos, dovanojamos, retai parduodamos. Girios savininkas, kirsdamas jos plotą, neturėjo teisės nei kirsti, nei pažeisti drevėtųjų medžių.[3]
XVII–XVIII a. drevinę bitininkystę Lietuvoje pradėjo keisti naminė, o XIX a. ji išliko tik miškingoje Pietryčių Lietuvoje. Iš senos stiprios drevės buvo gaunama iki 7 gorčių medaus ir iki 2 svarų vaško.[2]
XIX a. pab. už drevių laikymą įvestas mokestis, jis buvo panaikintas lenkų, bet grąžintas vokiečių.[2] XX a. drevinė bitininkystė Dzūkijoje palaipsniui nyko. Per Pirmąjį pasaulinį karą bitininkystė patyrė daug nuostolių, pradėjo nykti tradicinis inventorius. Nepriklausomoje Lietuvoje sparčiai plito bitininkystės mokslo naujienos, naujas inventorius, kito papročiai.[2]> XIX a. antroje pusėje Varėnos valsčiuje buvo priskaičiuojama apie 1500 drevių, o 1980 m. architekto Kazio Šešelgio organizuotos ekspedicijos dalyviai apmatavo ir aprašė 67 drevėtas pušis. Šiuo metu jų yra Musteikos, Grybaulios, Darželių, Margionių, Marcinkonių, Lynežerio, Zervynų, Mančiagirės, Ašašninkų kaimuose.[3] Iki šiol drevinė bitininkystė kaip tradicinis amatas praktikuojama Musteikoje – veikia drevinės bitininkystės muziejus, įrengtas drevinės bitininkystės pažintinis takas, vyksta kasmetinės medukopio šventės. Pavasarį išvalomos drevės, vasarą, suaktyvėjus spiečiams, bitės nuolat stebimos, išsispietusios susemiamos ir apgyvendinamos laisvose drevėse ar kelminiuose aviliuose.[3]
Drevininkai naudoja savitą inventorių įkopti į dreves – geinį. Tai iš virvių nupintas keliamasis įrengimas. Taip pat į drevę galima užlipti kopečiomis (liesvomis) arba žaiginiu (šakotu medžiu nutrumpintomis šakomis). Bitės išbaidomos dūmauka (rūkliu, dūliu). Nauja drevė išskobiama peikena, uždengiama plautu. Koriams ir reikmenims susidėti drevininkai naudoja balanines pintines (kašeles, karzinkas), spiečiams gaudyti – vobikus (inkilus, spietines), bičių motinėles laikyti – matačnykus.[3]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Justinas Vytautas Straigis, Laura Kazlauskienė. bitininkystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Drevinė bitininkystė Archyvuota kopija 2020-08-09 iš Wayback Machine projekto., gamta.cepkeliai-dzukija.lt
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 „Papildytas nematerialaus kultūros vertybių sąvadas“. Būdas, 2020 m. nr. 2 (191), p. 28–29.
 |
UNESCO pasaulio nematerialusis paveldas Nuoroda Šalys:  Baltarusija,  Lenkija Metai: 2020 |
| ||||||||||
