Benjamin Disraeli
Benjamin Disraeli | |
---|---|
Jungtinės Karalystės premjeras | |
![]() | |
Gimė | 1804 m. gruodžio 21 d.![]() |
Mirė | 1881 m. balandžio 19 d. (76 metai)![]() |
Jungtinės Karalystės premjeras | |
Ėjo pareigas | 1868 m. vasario 27 d. – 1868 m. gruodžio 1 d. |
Ankstesnis | Edward Smith-Stanley |
Vėlesnis | William Ewart Gladstone |
Jungtinės Karalystės premjeras | |
Ėjo pareigas | 1874 m. vasario 20 d. – 1880 m. balandžio 21 d. |
Ankstesnis | William Ewart Gladstone |
Vėlesnis | William Ewart Gladstone |
Partija | Konservatoriai |
![]() |
Benjamin Disraeli |
Parašas | |
![]() |
Grafas Bykonsfildas Bendžaminas Dizraelis (angl. Earl of Beaconsfield Benjamin Disraeli, 1804 m. gruodžio 21 d. Londonas – 1881 m. balandžio 19 d. Londonas) – Didžiosios Britanijos valstybės veikėjas, Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas, rašytojas, nuo 1867 m. erlas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žydų kilmės, 1817 m. krikštytas. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje vienas Jaunosios Anglijos torių judėjimo lyderių. Judėjimas siekė aristokratijos ir žemųjų visuomenės sluoksnių sąjungos, kaip atsvaros stiprėjančiam viduriniam sluoksniui. 1837–1876 m. Bendruomenių rūmų, nuo 1876 m. Lordų rūmų deputatas.
Politinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1846 m. kovojo prieš torių ministro pirmininko R. Pilio sprendimą panaikinti protekcionistinius muitus (grūdų įstatymai). Dėl jo ir jo šalininkų veiklos torių partija skilo. 1852 m., 1858–1859 m., 1866–1868 m. finansų ministras. 1867 m. pasiūlė vadinamąjį Reformų bilį, didžiajai daliai miestų darbininkų suteikiantį rinkimų teisę.
1868 m. ir 1874–1880 m. ministras pirmininkas. 1875 m. jo vyriausybė įsigijo Sueco kanalo bendrovės kontrolinį paketą. 1876 m. jis inicijavo įstatymą dėl karalienės Viktorijos paskelbimo Indijos imperatore. 1878 m. Berlyno kongrese neleido Rusijai po laimėto 1877–1878 m. karo su Turkija įsigalėti Balkanuose, be to, Didžioji Britanija prisijungė Kiprą.
Jo vyriausybė priėmė įstatymus dėl lūšnynų sutvarkymo, dėl sveikatos apsaugos sistemos ir profsąjungų pertvarkymo, darbo sąlygų fabrikuose pagerinimo. Imperializmas ir socialinės reformos ilgam tapo konservatorių politikos svarbiausiais bruožais. Atsistatydino dėl ekonominio nuosmukio ir nesėkmingų kolonijinių karų 1878–1880 m. Afganistane ir 1879 m. Pietų Afrikoje.[1]
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jaunosios Anglijos torių judėjimo idėjos vyravo jo romanuose, kuriuose ankstyvųjų Viktorijos laikų Anglija vaizduojama susiskaldžiusi į turtinguosius ir beturčius. 1837 m. išgarsėjęs literatūriniu kūriniu „Pašėlęs lordas“ išrinktas į Bendruomenių rūmus.
Parašė romanus:
- Vivianas Grėjus (Vivian Grey, 1826–1827 m.);
- Kontarini Fleming (Contarini Fleming, 1832 m.);
- Koningsbis (Coningsby, 1844 m.);
- Sibilė (Sybil, 1845 m.).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Benjamin Disraeli. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 18 psl.
|