Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė
Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė.jpg
Tyzenhauzai
Buivolas
Buivolas
Gimė 1790 m.
Mirė 1878 m. gegužės 28 d. (~88 metai)
Nica, Prancūzija
Tėvas Ignotas Tyzenhauzas
Motina Marija Pšezdzieckytė
Sutuoktinis (-ė) Oktavijus de Šuazel-Gufje
Vaikai Aleksandras

Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė (pranc. Sophie de Choiseul-Gouffier) (17901878) – pirmoji moteris rašytoja istorinėje Lietuvoje, rašė prancūzų kalba.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė prie Lydos, Žaludko dvare (dab. Baltarusijoje) Ignoto Tyzenhauzo (17601822 m.) ir Marijos Pšezdzieckytės šeimoje. Tėvai išsiskyrė, kai Sofija buvo dar maža, ji augo generolo Juozapo Morikonio ir jo žmonos Konstancijos Šadurskytės šeimoje, kartu su jų dukterimi Dorotėja Marikonyte.[1] Čia gavo tinkamą išsilavinimą, namų mokytojai mokė bendrojo lavinimo dalykų, muzikos. Piešimo mokytojas buvo būsimasis VU profesorius Jonas Rustemas. Namuose buvo kalbama prancūzų kalba, kuri jai buvo gimtoji.[2]

1812 m. pavasarį Sofija Taujėnų dvare susipažino, o vėliau ir susibičiuliavo su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I. Ši bičiulystė truko iki Aleksandro I mirties. Tais pačiais metais prancūzų kariuomenei užėmus Vilnių, susipažino su Napoleonu, kuris buvo ir pirmasis jos kūrybos vertintojas.[3]

Vėliau gyveno tėvo statytame Rokiškio dvare, kur 1818 m. vasario 3 d. miesto Šv. Mato bažnyčioje[4] susituokė su Rusijos didiko ir Platelių dvaro savininko grafo Augusto de Šuazel-Gufjė sūnumi Antuanu Lui Oktavijumi (pranc. Antoine Louis Octave ).[5] Užaugino vieną sūnų Aleksandrą (pranc. Alexandre Ladislas Ignace Octave), kurio krikšto tėvas buvo pats Rusijos imperatorius Aleksandras I. Po vyro mirties Sofija su sūnumi apsigyveno Platelių dvare ir kurį laiką jį valdė. XIX a. vid. dvaro rūmus ji rekonstravo naujai, ant senų pamatų pastatė naujus.[6]

Sofija pažinojo rašytoją Aleksandrą Diumą, susirašinėjo su Alfredu de Miuse, bei daugeliu kitų iškilių ano meto Europos menininkų.[7]

Mirė 1878 m. gegužės 28 d. m. Nicoje (Prancūzija)[4]. Palaidota Monmoransi miesto Les Champeaux kapinėse (Sekcija C, kapavietė Nr. 765).[8]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

S. Tyzenhauzaitė – viena pirmųjų Lietuvos rašytojų moterų. Kūrė prancūzų kalba. Didžioji dalis kūrybos – istoriniai romanai, paremti tikrais istorijos faktais, susiję su to meto Lietuvos aukštuomenės moterų gyvenimu.

Kūriniai:

  • „Lenkai Sant Domingo saloje“ (1818 m.)
  • „Barbora Radvilaitė“(1820 m.)
  • „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos“ (1824 m.)
  • „Politikos nykštukas“ (1827 m.)
  • „Halina Oginskaitė, arba švedai Lenkijoje“ (1831 m.)
  • „Grafų Komorovskių Gertrūda, grafienė Feliksa Polocka: istorijos įvykiai“ (1875 m.)
  • „Litanijos“ (1878 m.)
  • „Berryer: intymūs atsiminimai“ (1881 m.)
  • „Senieji turtuoliai, kilnieji fermeriai“ (1886 m.)
  • „Etiudai ir pasakojimai apie Alfredą Musset“ (1891 m.)
  • „Atsiminimai apie Aleksandrą, Rusijos carą“ (memuarai, kitaip vadinosi – „Reminescencijas“, 1862 m.)

Įdomūs faktai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Napoleonas yra pasakęs, – ką aš pajutau malonaus tame žygyje į Rusiją, tai pažintis su Sofija.[3].
  • Aleksandravo kaimas Plungės rajone buvo pavadintas Sofijos sūnaus garbei[3]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]