Maršalka
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Maršalka, arba maršalas (lenk. Marszałek, lot. mareschalus) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos valstybės arba bajorų atstovavimo organų pareigūnas. Maršalkos skiriamasis ženklas – lazda.
Didysis maršalka
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iki 1569 m. Krašto maršalka, arba žemietijos maršalka – vienas iš aukščiausių LDK pareigūnų, atsakingas už Didžiojo kunigaikščio rūmų ir jų aplinkos viešąją tvarką ir kunigaikščio saugumą. Jis taip pat iki 1569 m. buvo nuolatinis Ponų tarybos narys ir tarybos pirmininkavo posėdžiams, vadovavo Didžiojo kunigaikščio dvaro organizuojamoms iškilmėms. Nuo Liublino unijos – Abiejų Tautų Respublikos Seimo ir senato narys.
Didysis maršalka iki 1564 m. teismų reformos sprendė Didžiojo kunigaikščio pavestas teismo bylas (vadinamasis Maršalkos teismas), susijusias su kunigaikščio ir jo šeimos saugumu. Maršalkos teismo sprendimas būdavo galutinis, net jeigu tai buvo ir mirties bausmė. Mirus Didžiajam kunigaikščiui Maršalkos teismo įgaliojimai apimdavo visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
Dvaro maršalka
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Didžiojo maršalkos pavaduotojas, iki 1569 m. buvo nuolatinis Ponų tarybos narys, nuo Liublino unijos – Abiejų Tautų Respublikos Seimo ir senato narys. Didysis kunigaikštis, nesant Didžiojo maršalkos, jam galėjo pavesti ir Maršalkos teismo funkcijas.
Valdovo maršalka
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1493–1569 m. Didžiojo kunigaikščio paskirti dvaro pareigūnai, vykdę specialias jiems pavestas užduotis. Dažniausia jų būdavo 3-4, tačiau šios pareigos nebuvo aukštos.
Seimelio maršalka
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žemietijos arba seimelio maršalka (lenk. marszałek ziemski arba marszałek sejmikowy) buvo renkamas seimelyje iš keturių Didžiojo kunigaikščio, vėliau – karaliaus pasiūlytų kandidatų iki gyvos galvos. Šaukdavo seimelio posėdžius, pirmininkavo jiems, turėjo balso teisę žemietijos teismuose. Paskelbus karą atlikdavo kašteliono pareigas – surinkęs pavieto bajorus nuvesdavo juos į kariuomenės susitelkimo vietą ir pristatydavo vaivadai. Seimelio maršalka buvo renkamas iki gyvos galvos, tačiau turėjo teisę atsisakyti pareigų. 1795 m. prijungus Lietuvą prie Rusijos prilygintas Rusijos bajorų vadovui ir buvo vadinamas tuo vardu.
Maršalkomis taip pat buvo vadinami Vyriausiojo tribunolo pirmininkas, žemietijos, pavieto teismo pirmininkas, kitų seimų ir konfederacijų vadovai.