Armėnijos politinė sistema

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Armėnijos Respublikaparlamentinė atstovaujamoji respublika. Jos vadovas – Armėnijos prezidentas, o Armėnijos ministras pirmininkas yra vyriausybės vadovas, de facto svarbiausias šalies politikas. Armėnijoje vyrauja daugiapartinė sistema. Vykdomąją valdžią vykdo prezidentas ir vyriausybė, teisėkūros galią turi tiek vyriausybė, tiek parlamentas.[1][2][3]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maždaug mėnesį iki nepriklausomybės paskelbimo Armėnija trumpai buvo Užkaukazės Demokratinės Federacinės Respublikos dalis. 1918 m. gegužės 28 d. Armėnijos Respublika, vėliau pavadinta Pirmąja Armėnijos Respublika, tapo nepriklausoma nuo Rusijos imperijos. Šalis patyrė didelių nuostolių per Turkijos invaziją į Armėniją ir sovietų invaziją į Armėniją, Pirmosios Respublikos vyriausybė atsistatydino 1920 m. gruodžio 2 d. Sovietų Rusija okupavo armėnų gyvenamas teritorijojas, kurios vėliau tapo Užkaukazės SFSR dalimi . Ši respublika buvo panaikinta 1936 m., o Armėnija tapo sajungine Sovietų Sąjungos respublika, vadinama Armėnijos SSR, kai kuriuose šaltiniuose – antrąja Armėnijos respublika.

Iširus Sovietų Sąjungai, 1991 m. Armėnijos referendume dauguma Armėnijos gyventojų balsavo už nepriklausomybę. 1990 m. rinkimuose, kuriuose Nacionalinės demokratų sąjungos partija nugalėjo prieš Armėnijos komunistų partiją Armėnijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku buvo išrinktas Levon Ter-Petrosian. 1991 m. spalį įvyko prezidento rinkimai, kuriuose jis surinko 83 proc. balsų. Ter-Petrosianas buvo perrinktas 1996 m. Dėl visuomenės nepasitenkinimo ir demonstracijų prieš politiką Kalnų Karabacho atžvilgiu, prezidentas atsistatydino 1998 m. sausio mėn. ir jį pakeitė ministras pirmininkas Robertas Kočarianas, 1998 m. kovo mėn. išrinktas antruoju prezidentu. Po ministro pirmininko Vazgeno Sargsiano, parlamento pirmininko Kareno Demirčiano ir kitų šešių valstybės pareigūnų nužudymo per 1999 m. spalio 27 d. posėdį, parlamentą ištiko politinio nestabilumo laikotarpis, kurio metu opozicija, kuriai vadovavo buvusios Armėnijos nacionalinio judėjimo vyriausybės nariai, nesėkmingai bandė priversti Kočarianą atsistatydinti. 2000 m. gegužės mėn. Andranikas Margarianas tapo naujuoju ministru pirmininku, pakeisdamas Aramą Sargsianą (nužudytojo Vazgeno Sargsiano brolį).

Po to, kai 2003 m. Kočarianas buvo perrinktas prezidentu, jam buvo pareikšti įtarimai dėl nesąžiningų rinkimų. Vėliau jis pasiūlė prieštaringai vertinamas konstitucijos pataisas dėl parlamento vaidmens, kurios buvo atmestos referendume kitą gegužę. Dėl tuo pačiu metu vykusių parlamento rinkimų Kočariano partija parlamente įgijo labai stiprią poziciją. 2004 m. pradžioje sustiprėjo raginimai Kočarianui atsistatydinti iš prezidento pareigų, tūkstančiai demonstrantų išėjo į gatves reikalaudami referendumo dėl pasitikėjimo prezidentu.

Armėnijos vyriausybės oficialus tikslas yra vakarietiškos parlamentinės demokratijos sukūrimas. Vis dėlto, tarptautiniai stebėtojai abejoja Armėnijos parlamento ir prezidento rinkimų bei konstitucinio referendumo 1995-2018 m. sąžiningumu. Nurodydami balsavimo nesklandumai, rinkimų komisijos nebendradarbiavimas ir prastas rinkėjų sąrašų bei balsavimo vietų organizavimas. Armėnija laikoma viena demokratiškiausių valstybių Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje.

Žmogaus teisės Armėnijoje užtikrinamos ne visada ir turi trūkumų. Policijos brutalumas vis dar nuslepiamas, o liudininkai pažymi, kad kaltinamieji dažnai sumušami prisipažinimams išgauti; giminaičiams ir teisininkams juos trukdoma lankyti. Viešos demonstracijos paprastai vyksta be vyriausybės kišimosi, nors po vieno 2000 m. lapkričio mėn. opozicijos surengto mitingo, organizatorius buvo areštuotas ir įkalintas mėnesiui. Religijos laisvė ne visada ginama pagal galiojančius įstatymus. Netradicinių religijų išpažinėjai, ypač Jehovos liudytojai, kartais patiria priekabiavimą ir smurtą. Visos bažnyčios, išskyrus Armėnijos apaštalų bažnyčią, privalo būti vyriausybės registruotos, o atvertimas į kitą tikėjimą yra uždraustas, nors nuo 1997 m. vyriausybė vykdo nuosaikesnę politiką. Armėnijos stojimo į Europos Tarybą metu valdžios sąžinės laisvės politika buvo liberalizuota.

Armėnija gali pasigirti gera tautinių mažumų teisių apsauga, (asirų, kurdų, rusų ir jazidų) atstovams parlamente skiriamos keturios vietos. Valdžia neriboja vidaus ar tarptautinių kelionių.

Perėjimas į parlamentinę respubliką[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2015 m. gruodį šalyje surengtas referendumas, kuriuo buvo patvirtintas Armėnijos perėjimas iš pusiau prezidentinės į parlamentinę santvarką .

Dėl to iš prezidento buvo atimtos veto teisės, o prezidentas liko simboliniu valstybės vadovu,kurį kas septynerius metus renka parlamentas. Prezidentui neleidžiama būti jokios politinės partijos nariu, o pakartotinis dalyvavimas rinkimuose yra draudžiamas.[4]

Skeptikai konstitucijos reformą vertino kaip trečiojo prezidento Seržo Sargsiano bandymą išlaikyti valdžią tampant ministru pirmininku po antrosios prezidento kadencijos 2018 m.

Įstatymų leidžiamoji valdžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienerių rūmų Nacionalinė Asamblėja (Azgajin Žoghov) yra Armėnijos įstatymų leidžiamosios valdžios institucija.

Iki 2015 m. Armėnijos konstitucinio referendumo ją sudarė 131 narys, renkamas penkerių metų kadencijai – 41 narys vienmandatėse rinkimų apygardose ir 90 narių proporcinėje daugiamandatėje.[5] Proporcinio atstovavimo vietos Nacionalinėje asamblėjoje suteikiamos toms partijoms, kurių sąrašai gauna ne mažiau kaip 5% visų balsų skaičiaus.

Po 2015 m. referendumo parlamentarų skaičius sumažėjo iki 101 ir buvo panaikintos vienmandatės apygardos.[4]

Politinės partijos ir rinkimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuo metu taikomas 5% barjeras vienos partijos sąrašams ir 7% koalicijoms.[6]

Nepriklausomos institucijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepriklausomos nuo trijų tradicinių valdžių yra šios institucijos, turinčios atskirtas galias ir atsakomybę:[7]

Korupcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Politinė korupcija yra Armėnijos visuomenės problema. 2008 m. „Transparency International“ sumažino Armėnijos korupcijos suvokimo indeksą nuo 3,0 (2007)[8] iki 2,9 iš 10 (mažesnis balas reiškia labiau suvokiamą korupciją); Armėnijos vertinimas sumažėjo nuo 99-osios vietos 2007 m. iki 109-osios 2008 m. iš 180 tirtų šalių (panašaus lygio kaip Argentina, Belizas, Moldova, Saliamono Salos ir Vanuatu).[9] Nepaisant rinkimų ir partijų finansavimo įstatymų patobulinimų, korupcija išlieka bei įgyja naujų formų.[10]

Jungtinių Tautų vystymo programa Armėnijoje korupciją laiko „rimtu iššūkiu jos plėtrai“.[11]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Shugart, Matthew Søberg (September 2005). „Semi-Presidential Systems: Dual Executive and Mixed Authority Patterns“ (PDF). Graduate School of International Relations and Pacific Studies. United States: University of California, San Diego. Suarchyvuotas originalas (PDF) 19 August 2008. Nuoroda tikrinta 13 October 2017.   
  2. Shugart, Matthew Søberg (December 2005). „Semi-Presidential Systems: Dual Executive And Mixed Authority Patterns“ (PDF). Graduate School of International Relations and Pacific Studies, University of California, San Diego. French Politics 3 (3): 323–351. ISSN 1476-3427. OCLC 6895745903. doi:10.1057/palgrave.fp.8200087. Nuoroda tikrinta 13 October 2017. „Table 1 shows that dissolution power as a presidential initiative is rare in the contemporary president-parliamentary systems. In fact, only in Armenia may the president dissolve (once per year) without a trigger (e.g. assembly failure to invest a government).“   
  3. Markarov, Alexander. Semi-Presidentialism in the Caucasus and Central Asia. London: Palgrave Macmillan UK. 
  4. 4,0 4,1 „Majority of Voters Support Armenia's Constitutional Reform“. Sputnik. 7 December 2015. Nuoroda tikrinta 19 December 2016. 
  5. https://armenianweekly.com/2015/12/07/constitutional-amendments-approved/
  6. https://opendemocracy.net/od-russia/emil-sanamyan/running-for-tsar-armenia-s-gagik-tsarukyan 
  7. http://www.atb.am/en/armenia/country/
  8. Global Corruption Report 2008 Archyvuota kopija 2010-09-03 iš Wayback Machine projekto., Transparency International, Chapter 7.4, p. 225.
  9. https://web.archive.org/web/20090311002755/http://www.transparency.org/news_room/in_focus/2008/cpi2008/cpi_2008_table
  10. Global Corruption Report 2008 Archyvuota kopija 2010-09-03 iš Wayback Machine projekto., Transparency International, Chapter 7, p. 122.
  11. "Strengthening Cooperation between the National Assembly, Civil Society and the Media in the Fight Against Corruption", Speech by Ms. Consuelo Vidal, (UN RC / UNDP RR), April 6, 2006.

Išorinės nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]