Pereiti prie turinio

Parlamentinis valdymas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Parlamentinis valdymas – valstybės valdymo forma, kai valdžia koncentruojama parlamente.[1]

Parlamentinio valdymo atveju ministrų kabinetas yra atsakingas parlamentui.[1] Paprastai tiek ministras pirmininkas, tiek ministrai yra parlamento nariai.[1]

Parlamentinio valdymo pranašumu laikoma tai, kad, jei parlamente yra stabili dauguma, yra aišku, kuri partija turi prisiimti atsakomybę už valstybės valdymą.[1] Tačiau jei dauguma nėra stabili, vyksta dažnos vyriausybės krizės.[1]

Šalys su parlamentiniu valdymu gali būti konstitucinės monarchijos, kur monarchas yra valstybės vadovas, o vyriausybės vadovas beveik visada yra parlamento narys, ir parlamentinės respublikos, kur daugiau ceremoninį vaidmenį atlieka prezidentas (valstybės vadovas), o vyriausybės vadovu dažniausiai yra įstatymų leidėjas. Kai kuriose parlamentinėse respublikose valstybės galva taip pat yra ir valstybės vadovas, tačiau yra renkamas ir yra atskaitingas parlamentui. Šalyse, kuriose veikia dvejų rūmų parlamentai dažniausiai, tačiau ne visada vyriausybės vadovas yra ir žemųjų rūmų narys.

Parlamentarizmas yra dominuojanti valdymo forma Europoje - 32 šalių iš 50 turi šį valdymą. Parlamentinis valdymas taip pat paplitęs Karibų regione (10 iš 13 salų valstybių) bei Okeanijoje. Kitose pasaulio vietose ši valdymo sistema retesnė, tačiau vis dėlto sutinkama kiekviename žemyne, ypač valstybėse, kurios kolonijiniais laikais buvo užkariautos Britų imperijos. Tokiose valstybėse paplitusi specifinė britiška atmaina, vadinamoji Vestminsterio sistema.

Parlamentui atskaitinga vyriausybė pirmąkart atsirado XVII a. vid. Anglijoje. Panašią sistemą vėliau naudojo valdžią paėmę revoliucionieriai (žinomiausias pavyzdys - Prancūzija XVIII a. pab.), tačiau revoliucijų laikotarpiu atsiradę nacionaliniai susirinkimai kartu vykdė ir vykdomosios valdžios funkcijas. Vėliau būdavo pereinama prie kitokios valdžios formos.[2]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]